Pereiti prie turinio
Gnu banda dulkėdama leidžiasi stačiu krantu ir brenda per upę Didžiosios migracijos metu Rytų Afrikoje

Kur keliauti liepą: penkios kryptys, kurioms šis mėnuo tinka geriausiai

Liepa Lietuvoje – pati gražiausia, todėl išvykti verta tik ten, kur šis mėnuo atneša kai ką, ko namie nepatirsite: migraciją Kenijoje, sausąjį sezoną Indonezijos salose, Kanados kalnų takus, Suomijos ežerus ir Svanetijos perėjas.

TOLIAI redakcija · 4 min. skaitymo

Nuotrauka: Husha Bilimale / Unsplash

Sąžiningai: liepą Lietuvoje išvažiuoti sunkiausia. Vakarai ilgi, jūra pagaliau sušilusi, sodai pilni, o savaitgaliai prie ežero atrodo taip, lyg niekur toliau nė nereikėtų. Todėl liepos kelionę verta rinktis griežčiau nei bet kurio kito mėnesio – ne ten, kur tiesiog šilta, o ten, kur būtent dabar vyksta kažkas, ko kitu metu nepamatysite.

Žemiau – penkios kryptys, kurioms liepa dažniausiai yra vienas geriausių metų laikų. Jos labai skirtingos: savana ir ugnikalnių salos, kalnų takai ir tamsūs šiaurės ežerai. Bendra jas sieja tik tai, kad liepą visur čia bus ir daugiau keliautojų, todėl apie kiekvieną verta galvoti iš anksto.

Kenija: kai migracija pasiekia Marą

Didžioji gnu ir zebrų migracija juda ratu tarp Tanzanijos Serengečio ir Kenijos Masai Maros. Maždaug nuo liepos didelė jos dalis dažnai persikelia į Marą ir čia gali išlikti iki rudens. Tai metas, kai atvira, žolėta savana prisipildo gyvūnų, o prie Maros upės kartais nutinka garsiosios perėjos – chaotiškos, dulkėtos, bauginančios ir visiškai nenuspėjamos.

Svarbu žinoti, kad migraciją valdo lietūs, ne kalendorius. Kai kuriais metais bandos pasirodo anksčiau, kitais vėliau, o perėjai prie upės kartais tenka laukti valandų valandas. Todėl verta rinktis ne vien Marą, o kelionę, kurioje gyvūnija įdomi ir be migracijos: kelios dienos privačiame Laikipijos draustinyje, paskui Mara, o pabaigai – Indijos vandenyno pakrantė, kur liepą dažniausiai sausa ir vėjuota, ne tvanku.

Liepa ir rugpjūtis – brangiausios ir labiausiai užimtos savaitės Maroje. Mažos stovyklos ir draustinių lodžai, į kuriuos įleidžiama ribotai transporto priemonių, dažnai užsakomi gerokai iš anksto.

Indonezija: sausasis sezonas salose

Didžiojoje Indonezijos dalyje – Javoje, Balyje, Floreso ir Komodo salose – liepa patenka į sausąjį sezoną. Dangus dažnai giedras, drėgmė mažesnė nei žiemą, o jūra tarp Floreso ir Komodo paprastai rami, todėl laivų kelionės tarp salų tampa malonios. Tai geras metas ugnikalniams: Bromo saulėtekiui, Ijeno krateriui, ryžių terasoms be liūčių.

Kita medalio pusė – Balis liepą labai užimtas, ypač pietinė pakrantė ir Ubudas. Siūlytume Balį palikti ramesnėms vietoms – Sidemeno slėniui ar šiaurės rytams – ir didesnę kelionės dalį skirti Javai bei Floresui. O Raja Ampatą, kuris dažniausiai geriausias nuo spalio iki balandžio, verta pasilikti kitam kartui.

Kanada: kalnų takai, kurie atsiveria tik vasarą

Kanados Uoliniuose kalnuose vasara trumpa, ir liepa yra jos širdis. Daugelis aukštesnių takų dažniausiai būna be sniego tik nuo liepos, ežerai – tokie kaip Moreinas ar Luizos – jau būna ištirpę ir įgavę savo neįtikėtiną žalsvai mėlyną spalvą, o kelias Icefields Parkway tarp Banfo ir Džasperio atsivėręs visu grožiu. Dienos ilgos, tad lieka laiko ir žygiui, ir ilgiems vakarams.

Tačiau tai ir intensyviausias parkų metas. Populiariausiose vietose taikomi atvykimo ar transporto apribojimai, o nakvynė Banfe, Džasperyje ar prie Luizos ežero užsakoma labai anksti. Mes siūlytume dalį kelionės praleisti atokiau – mažesniuose slėniuose ar Vankuverio saloje, kur Tofino pakrantė liepą dažnai vėsesnė ir ramesnė.

Suomija: ežerai ir archipelagas ranka pasiekiami

Ne kiekviena liepos kelionė turi būti tolima. Suomija liepą – tai šiaurės vasara, kurią lietuviai gerai pažįsta, tik dar šviesesnė ir tylesnė: Saimos ežerų labirintas, medinės pirtys ant kranto, uogų kvapas miške ir šviesūs vakarai, kai saulė ilgai nenori nusileisti. Turku archipelage tarp tūkstančių salelių galima keliauti keltais ir dviračiu, o Helsinkis vasarą gyvena lauke, prie jūros.

Tai trumpa ir paprasta kelionė, puikiai tinkanti savaitei ar net ilgesniam savaitgaliui, kai ilgų skrydžių nesinori. Verta žinoti, kad liepa – ir pačių suomių atostogų metas, todėl populiariausios vasarnamių ir ežerų vietos būna užimtos, o šiauriau kartais gerokai erzina uodai.

Žema vakaro saulė virš ramaus Suomijos ežero ir miškingų salelių siluetų
Žema vakaro saulė virš ramaus Suomijos ežero ir miškingų salelių siluetų

Sakartvelas: Svanetija pėsčiomis

Tbilisis liepą būna karštas, bet Kaukazo aukštumose vasara ką tik prasidėjusi. Svanetijoje – krašte su viduramžių gynybiniais bokštais ir keturių tūkstančių metrų viršūnėmis – aukšti takai tarp Mestijos ir Ušgulio dažniausiai tampa praeinami apie liepą ir lieka tokie iki rugsėjo. Pievos tuomet pilnos gėlių, kaimuose veikia šeimų svečių namai, o vakarienė su svanų druska ir kubdari atrodo kaip atlygis po ilgos dienos.

Tai viena iš nedaugelio tikrų kalnų kelionių, kurias iš Lietuvos galima pasiekti be tolimo skrydžio ir be didelio laiko skirtumo. Orai kalnuose permainingi net vasarą, todėl verta planuoti atsarginę dieną, o kelionės pradžioje ar pabaigoje skirti kelias dienas Kachetijos vynuogynams.

Vasaros takas per žydinčias pievas link snieguotų Didžiojo Kaukazo viršūnių Sakartvele
Vasaros takas per žydinčias pievas link snieguotų Didžiojo Kaukazo viršūnių Sakartvele

Jei svarstote liepos kelionę, pradėkite nuo klausimo, ko norite tokio, ko neturi Lietuvos vasara. Gyvūnijos? Kalnų? Tropinės jūros? Papasakokite, kas jus džiugina, – o galimybes atrasime kartu.

Galvojate apie panašią kelionę?

Papasakokite, kas jus domina, – galimybes atrasime kartu. Nebūtina žinoti krypties ar datų.

Planuoti kelionę