Kur vykti į pirmąjį safarį? Šešios Afrikos šalys, palygintos sąžiningai

Keturi klausimai prieš renkantis šalį

• Kiek laiko turite? Dešimčiai dienų paprastai pakanka vienos šalies ir dviejų ar trijų skirtingų vietų. Bandant per tiek pat laiko aprėpti dvi šalis, kelionė greitai virsta pervažiavimų grandine.
• Kas keliauja? Su mažais vaikais svarbūs trumpi pervažiavimai, stovyklų amžiaus apribojimai ir, daugeliui šeimų, maliarijos klausimas – apie jį verta iš anksto pasitarti su gydytoju ar kelionių medicinos klinika.
• Kada galite keliauti? Rytų ir Pietų Afrikos sezonai nesutampa, todėl kartais šalį nulemia ne norai, o atostogų datos.
• Kokio safario norite? Visureigis, pėsčiųjų žygiai, valtis, savarankiška kelionė automobiliu ar žygis per mišką – ne kiekviena šalis siūlo viską.

Tanzanija: klasikinė savana ir didžiosios bandos

Tanzanija – tai, ką dauguma įsivaizduoja išgirdę žodį „safaris“. Šiaurės maršrutas – Tarangirė su baobabais ir drambliais, Ngorongoro krateris, kurio dugne gyvūnų tankumas tiesiog stebina, ir Serengetis su lygumomis iki horizonto – vienas turtingiausių gyvūnų stebėjimo kraštų žemyne. Didžiosios migracijos bandos Serengetyje praleidžia didžiąją metų dalį: metų pradžioje pietinėse lygumose paprastai gimsta jaunikliai, o vasaros antroje pusėje bandos dažniausiai slenka į šiaurę. Tikslus laikas kasmet skiriasi, todėl migraciją vertiname kaip galimybę, o ne pažadą.

Už šį turtingumą tenka susimokėti žmonių gausa. Populiariausiose vietose, ypač kraterio dugne ir centriniame Serengetyje piko savaitėmis, prie vieno liūto gali susirinkti nemažai automobilių. Tai iš dalies išsprendžia stovyklos atokesnėse parko dalyse ir apgalvotas laikas, o pietų parkai – Ruaha ir Njererė – siūlo visai kitokį, ramesnį ir laukinesnį safarį, dažnai su pėsčiųjų žygiais ir plaukimu valtimi. Tarp šiaurės parkų dažniausiai važiuojama keliu, tad nemažai valandų prabėga visureigyje. Tai ir nuotykis, ir nuovargis.

Kenija: gidų tradicija ir konservacinės teritorijos

Kenija – klasikinio safario tėvynė, ir tai jaučiasi: gidavimo tradicija čia sena, o dauguma parkų išsidėstę taip, kad iš Nairobio juos patogu pasiekti trumpais skrydžiais. Masai Mara – šiaurinė tos pačios ekosistemos kaip Serengetis dalis, todėl migruojančios bandos čia dažniausiai būna vasaros antroje pusėje ir rudenį. Vis dėlto didžiausias Kenijos privalumas pirmajam safariui – konservacinės teritorijos aplink rezervatą ir Laikipijos plokščiakalnyje. Jas valdo bendruomenės ar privatūs savininkai, lankytojų skaičius paprastai ribojamas, o leidžiamų veiklų – pėsčiųjų žygių, naktinių išvažiavimų – dažnai daugiau nei nacionaliniuose parkuose.

Kenijoje nesunku per trumpą laiką patirti daug skirtingų kraštovaizdžių: Laikipija su raganosiais, sausas Samburu šiaurėje su tik šiam kraštui būdingais gyvūnais, Amboselis su drambliais ir, kai debesys leidžia, Kilimandžaro vaizdu. Pagrindinė Maros rezervato dalis piko metu gali būti judri, tad kur apsistosite, čia lemia beveik tiek pat, kiek ir kada.

Botsvana: vanduo, tyla ir nedaug svečių

Botsvanoje safaris kitoks. Okavango – upė, kuri niekada nepasiekia jūros ir išsilieja Kalaharyje – sukuria kanalų, lagūnų ir salų labirintą, kuriame dalį laiko keliaujate vandeniu: tyliai slystate mokoru, siaura valtimi, kurią gidas stumia kartimi, arba plaukiate motorine valtimi. Į daugelį stovyklų galima patekti tik lėktuvėliu, svečių jose nedaug, o už jų ribų beveik nėra kitų automobilių.

Šalis ilgą laiką rinkosi mažiau lankytojų ir atokesnes stovyklas, todėl Botsvana paprastai yra viena brangesnių safario krypčių, o logistika – skrydžiai lėktuvėliais su griežtais bagažo apribojimais – reikalauja kruopštaus planavimo. Mainais gaunate tylą ir erdvę, kurių kitur rasti vis sunkiau. Šiaurėje Čobės upės pakrantės sausuoju metu garsėja dramblių gausa, o Makgadikgadi druskožemiai siūlo visai kitokį, beveik mėnulio peizažą.

Pietų Afrika: lengviausias įėjimas

Pietų Afrika dažnai būna paprasčiausias kelias į pirmąjį safarį. Privačiuose rezervatuose, kurie be tvorų ribojasi su Krugerio nacionaliniu parku, važiuojama atviru visureigiu, dažnai leidžiama išsukti nuo kelio arčiau gyvūnų, o šios vietos ypač garsėja leopardais. Gidas paprastai dirba kartu su pėdsekiu, sėdinčiu automobilio priekyje, o dienos ritmas – išvažiavimas auštant, ilga popietės pertrauka, vakarinis išvažiavimas iki sutemų – nusistovi per dieną ar dvi.

Tikrasis Pietų Afrikos pranašumas – tai, kas yra šalia. Safarį lengva sujungti su Keiptaunu, Kyšulio pusiasaliu ir vyno slėniais, o šeimoms – su kelione Sodų keliu. Rytų Kyšulyje yra rezervatų, kurie paprastai laikomi esančiais be maliarijos rizikos, todėl juos dažnai renkasi šeimos su mažais vaikais; tai visada verta pasitikrinti su kelionių medicinos specialistu. Vienas kompromisas: Krugerio regione vyrauja krūmynai, o ne atviros lygumos, tad bandų iki horizonto čia nepamatysite.

Namibija: kai kraštovaizdis svarbesnis už gyvūnus

Namibija – kelionė, kurioje erdvė ir šviesa dažnai įsimena labiau nei konkretus gyvūnas. Raudonos Sossusvlei kopos, Damaralando uolos, vėsi Atlanto pakrantė ir naktinis dangus, kokio Europoje nebepamatysite. Dažniausiai tai ilgas maršrutas automobiliu, savarankiškai arba su gidu, žvyrkeliais per beveik tuščią šalį. Gyvūnų daugiausia Etošos nacionaliniame parke, kur sausuoju metu prie girdyklų ateina drambliai, žirafos, zebrai, o kartais ir raganosiai.

Atstumai čia ilgi, o gyvūnų tankumas mažesnis nei Rytų Afrikoje, todėl tiems, kuriems pirmajame safaryje svarbiausi gyvūnai, Namibija gali pasirodyti ne pirmas pasirinkimas. Tačiau keliautojams, kuriuos traukia tyla, dykuma ir laisvė pačiam valdyti dienos ritmą, ji dažnai tampa mylimiausia. Norintiems daugiau laukinės gamtos Namibiją lengva sujungti su Botsvana.

Uganda: gorilos, šimpanzės ir miškas

Uganda – ne klasikinio savanos safario, o primatų šalis. Bvindžio neįžengiamajame miške gyvena kalnų gorilos, Kibalės miške – šimpanzės, o Karalienės Elžbietos nacionaliniame parke galima pamatyti ir savanos gyvūnų. Valanda su gorilų šeima, iki kurios kartais tenka kelias valandas kopti stačiais, drėgnais šlaitais, daugeliui tampa įsimintiniausia visos kelionės akimirka.

Gorilų stebėjimui reikalingi leidimai, kurių skaičius ribotas, taikomas amžiaus cenzas, o žygiams reikia geros fizinės formos. Keliai ilgi, todėl dalį pervažiavimų verta pakeisti vietiniais skrydžiais. Savanos dalis įdomi, bet gyvūnų tankumu paprastai nusileidžia Kenijai ar Tanzanijai. Todėl Uganda dažnai tampa antruoju safariu arba derinama su savanos safariu kaimyninėje šalyje.

Geriausia safario šalis – ta, kurios kraštovaizdis jums patinka net tada, kai gyvūnų nesimato.

Kartais šalį išrenka kalendorius

Rytų Afrikoje sausieji mėnesiai paprastai būna maždaug birželis–spalis, o Kenijoje ir Tanzanijoje palankus laikas dažnai būna ir sausis–vasaris. Ilgieji lietūs dažniausiai ateina kovą–gegužę; tada parkuose ramiau, o dalis stovyklų užsidaro. Pietų Afrikoje, Botsvanoje ir Namibijoje sausasis metas trunka maždaug nuo gegužės iki spalio, o lapkritį–kovą lyja, kraštovaizdis sužaliuoja, gimsta jaunikliai, bet dienos būna karštos. Sąlygos kasmet skiriasi, todėl tai tik gairės.

Jei norite pabėgti nuo tamsiausių Lietuvos mėnesių, gruodį–vasarį Rytų Afrika, ypač Tanzanijos jauniklių sezonas pietų Serengetyje, paprastai tinka labiau nei lietingoji Pietų Afrikos vasara – nors žaliasis sezonas turi ir savo gerbėjų. Vasaros mokyklinės atostogos sutampa su piko sezonu abiejuose regionuose, todėl geriausios stovyklos tomis savaitėmis dažnai būna užsakytos gerokai iš anksto.

Jei vis dar svyruojate

• Pirmasis safaris, apie dešimt dienų, norisi klasikos: Kenija arba šiaurės Tanzanija.
• Su vaikais: Pietų Afrika, ypač rezervatai be maliarijos rizikos, arba šeimoms pritaikytos Kenijos stovyklos.
• Medaus mėnuo ar noras būti toli nuo visko: Botsvana.
• Safaris kartu su miestu, virtuve ir vynu: Pietų Afrika.
• Kraštovaizdis ir savarankiškumas: Namibija.
• Gorilos: Uganda, geriausia kartu su savanos dalimi.

Viena šalis ar dvi?

Pirmajam safariui dažniausiai pakanka vienos šalies ir dviejų ar trijų skirtingų vietų: viena prie vandens, kita atviroje savanoje, ir kiekvienoje bent trys naktys. Dvi šalys prasmingos, kai jos iš tiesų papildo viena kitą, pavyzdžiui, Uganda su Kenija ar Namibija su Botsvana, tačiau tam reikia bent dviejų savaičių, o dažnai ir daugiau. Kaip safarį sujungti su poilsiu prie jūros, rašėme atskirai.

Kai šalis aiški, prasideda antroji dalis: sezonas, stovyklos, skrydžiai lėktuvėliais, dienos tempas ir tai, ką susikrauti. Apie tai – mūsų praktiniame pirmojo safario plane. O jei vis dar svyruojate tarp dviejų ar trijų šalių, papasakokite, kaip įsivaizduojate savo rytus savanoje ar prie vandens, su kuo keliausite ir kiek laiko turite. Pirmiausia – išklausome. Tada – kartu atrandame, kas įmanoma.