Kur keliauti rugpjūtį, kai visa Europa atostogauja

Namibija: skaidrus oras ir vandens telkiniai

Rugpjūtis Namibijoje – sausos, vėsios žiemos vidurys. Dienos paprastai saulėtos ir šiltos, o naktys dykumoje gali būti tikrai šaltos, todėl stovyklose praverčia šiltas megztinis. Etošos nacionaliniame parke gyvūnai tuo metu dažnai telkiasi prie vandens telkinių: dramblius, žirafas ar zebrus kartais galima stebėti iš vienos vietos ištisas valandas, o apšviestas telkinys prie stovyklos vakare tampa atskiru teatru.

Sosusvlėjaus kopos ir Dedvlėjaus sausi medžiai gražiausi ankstyvą rytą, kol šešėliai dar ilgi. Vienintelis įspėjimas – rugpjūtis čia labai populiarus tarp europiečių, o gerų nedidelių lodžų nėra daug. Keliaujant tiek savarankiškai, tiek su gidu, planuoti verta gerokai iš anksto.

Uganda: gorilų takai sausesniu metu

Birželis–rugpjūtis Ugandoje paprastai yra vienas sausesnių laikotarpių. Bwindžio miške tai reiškia šiek tiek mažiau purvo ir slidžių šlaitų ieškant gorilų, o Kibalės miške – malonesnius žygius šimpanzių link. Lietus atogrąžų miške vis tiek gali užklupti bet kurią dieną, tad neperšlampami drabužiai ir gera avalynė būtini.

Gorilų stebėjimo leidimų skaičius ribotas, o sausesniais mėnesiais jų paklausa didžiausia. Jei ši patirtis jums svarbiausia, kelionę geriausia pradėti planuoti nuo leidimo, o ne nuo skrydžio.

Brazilija: Pantanalas ir lagūnų dykuma

Brazilijos žiema – geras metas dviem labai skirtingoms vietoms. Pantanalo pelkėse sausasis sezonas, maždaug nuo liepos iki spalio, sutraukia vandenį į upes ir lagūnas, o kartu su juo – paukščius, kaimanus ir kapibaras. Šiaurės Pantanale plaukiant upėmis ieškoma jaguarų; sausuoju metu tikimybė juos pamatyti paprastai didesnė, bet garantijų gamta niekada neduoda.

Šiaurės rytuose, Lensojų Maraniensių nacionaliniame parke, po lietaus sezono tarp baltų kopų susidaro skaidrios gėlo vandens lagūnos. Paprastai jos pilniausios maždaug nuo birželio iki rugsėjo, nors tai priklauso nuo tų metų lietaus. Rio de Žaneiras rugpjūtį švelnus ir mažiau tvankus nei vasarą, todėl gerai tinka kelionės pradžiai.

Malaizija: Borneo ir rytinės pakrantės salos

Malaizijos klimatas painesnis, nei atrodo: skirtingos pakrantės turi skirtingus lietaus sezonus. Rugpjūtį Sabahe, Borneo šiaurėje, dažniausiai būna pakankamai sausa kelionei Kinabatangano upe, kur plaukiant laivu ieškoma nosinių beždžionių, raganosinių paukščių ir, jei pasiseks, laukinių orangutanų. Trumpų tropinių liūčių pasitaiko visada – tai atogrąžų miškas.

Pusiasalio rytinės pakrantės salos, tokios kaip Perhentianai ar Redangas, paprastai atviros ir ramiausios nuo pavasario iki rugsėjo, o vėlyvą rudenį ir žiemą dalis jų užsidaro dėl musono. Todėl rugpjūtis – vienas tų mėnesių, kai į kelionę galima sutalpinti ir Borneo mišką, ir nardymui su kauke tinkamą jūrą.

Albanija: į kalnus, ne į pakrantę

Albaniją įtraukiame su sąlyga. Rugpjūtį Jonijos pakrantė karšta ir labai užimta, todėl jos nevadintume geriausia šio mėnesio kryptimi. Tačiau šiaurės Albanijos Alpės – visai kas kita: Tetas ir Valbona vasarą pasiekiami, aukštas takas tarp jų atviras, o plaukimas keltu Komanio ežero tarpekliu vėsesnis už bet kurį paplūdimį.

Jei norisi ir jūros, siūlytume ją palikti rugsėjui arba pradėti kalnuose ir užbaigti keliomis dienomis pakrantėje, kai didžiausias antplūdis jau būna praėjęs.

Rugpjūčio kelionė gali būti ir tolimas safaris, ir savaitė Albanijos kalnuose. Papasakokite, kiek laiko turite ir kaip norite jį praleisti, – o galimybes atrasime kartu.