Žygiai Slovėnijoje: Julijos Alpės, Soča ir kaip suplanuoti kelionę pėsčiomis

Trys būdai vaikščioti

• Iš bazės. Kelios naktys prie Bohinjo ar Sočos slėnyje ir kasdien vis kitas takas – Vrata slėnis po šiaurine Triglavo siena, pasivaikščiojimas iki Savicos krioklio, Sočos takas palei upę. Vakare grįžtate į tą patį kambarį. Tinka daugumai ir lengviausiai derinama su kitais kelionės malonumais.
• Nuo trobelės iki trobelės. Kelių dienų žygis per Triglavo nacionalinį parką su nakvynėmis kalnų trobelėse – pavyzdžiui, per Septynių ežerų slėnį. Reikia geros fizinės formos ir kuprinės tik su būtiniausiais daiktais, bet atlygis – aukštikalnių vakarai ir rytai, kurių iš slėnio nepamatysite.
• Viršūnė. Triglavas (apie 2 864 m) – aukščiausias Slovėnijos kalnas ir šalies simbolis. Paskutinės atkarpos į jį veda uolomis su plieniniais lynais ir kabėmis, todėl rekomenduojame eiti su kalnų gidu ir tinkama įranga. Tai pasirinkimas geram orui ir patyrusiems, ne kelionės sąlyga.

Julijos Alpės ir kalnų trobelės

Slovėnų kalnų trobelės – ne prabangos vieta, bet viena gražiausių šalies tradicijų. Paprasti kambariai ar bendri miegamieji, karšta sriuba, štrudelis ir ilgi stalai, prie kurių vakare susėda visi, kas tą dieną ėjo tais pačiais takais. Dauguma aukštesnių trobelių dirba tik vasarą – paprastai nuo birželio pabaigos iki rugsėjo – o savaitgaliais ir vidurvasarį vietas verta užsisakyti iš anksto.

Septynių ežerų slėnis – dažniausias pasirinkimas pirmajam žygiui tarp trobelių: nuo Bohinjo pusės takas kyla stačiai, bet vėliau veda per plynaukštę pro vieną ežerą po kito, tarp kalnapušių ir akmenų. Toliau galima tęsti link Triglavo arba leistis į Trentą ir Sočos slėnį. Krno ežeras virš Sočos slėnio – dar viena kryptis, mėgstama dėl vaizdų ir kiek ramesnių takų.

Aukštumose oras keičiasi greitai. Vasaros popietėmis dažnai kaupiasi perkūnija, todėl kalnuose įprasta išeiti anksti ir aukščiausias atkarpas įveikti iki pietų. Tai ne tik saugumo, bet ir malonumo klausimas: ryto šviesa ant kalkakmenio – viena gražiausių žygio akimirkų.

Soča: vaikščioti palei vandenį

Sočos slėnis – švelnesnė Julijos Alpių pusė ir puiki bazė tiems, kurie nori vaikščioti, bet ne kopti. Sočos takas vingiuoja palei upę nuo jos ištakų Trentoje žemyn link Boveco, pro kabančius tiltus ir siaurus tarpeklius, kur vanduo iš smaragdinio virsta beveik turkio spalvos. Jį lengva padalyti į kelių valandų atkarpas, o prie Kobarido trumpas takas veda iki Kozjako krioklio, krentančio į uolų kišenę.

Slėnyje gyva ir Pirmojo pasaulinio karo atmintis: čia ėjo Izonco (Sočos) fronto linija, o Kobarido muziejus ir takai pro buvusius įtvirtinimus suteikia vaikščiojimui kitą, ramesnį svorį. Poilsio dieną galima plaukti upe plaustu ar baidare – sezonas paprastai tęsiasi nuo pavasario iki rudens, o vandens lygis priklauso nuo sniego tirpsmo ir kritulių.

Kada eiti ir kaip pasiruošti

Aukštikalnių žygiams geriausias laikas paprastai nuo birželio pabaigos iki rugsėjo: tada dažniausiai atidarytos trobelės, o takai be sniego. Rugsėjis daugeliui – mėgstamiausias: orai dažnai pastovesni, žmonių mažiau, o Brdų ir Vipavos vynuogynuose prasideda derliaus metas. Gegužę, birželio pradžioje ir spalį žemesni takai gali būti nuostabūs ir ramūs, bet aukštai dar (ar jau) gali būti sniego, o Vršičo perėja gali būti uždaryta. Orai kasmet skiriasi.

Pasiruošimas paprastas, bet svarbus. Gera avalynė su tvirtu padu kalkakmenio takams, šiltas ir nepralaidus sluoksnis net liepą, ir sąžiningas savo formos įvertinimas: kelių dienų žygis su 1 000 metrų pakilimais per dieną – visai kas kita nei pasivaikščiojimai palei ežerą. Kuo tiksliau apie tai papasakosite, tuo geriau maršrutas jums tiks.

Slovėnijoje kalnai, upė ir vyno kalvos telpa į vieną savaitę – jei neskubate.

Kaip visa tai sudėlioti

Dažniausiai pasiteisina paprastas ritmas: pradžia Liublianoje, kelios dienos prie Bohinjo, perėja per Vršičą į Sočos slėnį ir pabaiga vyno kraštuose ar Pirane, kur kojos pailsi. Norintiems daugiau aukštikalnių, vidurį galima pakeisti kelių dienų žygiu tarp trobelių, o pabaigai palikti ramią dieną prie ežero.

Iš Lietuvos Slovėnija pasiekiama greitai, dažniausiai per vieną iš Europos oro uostų, be laiko juostų nuovargio, todėl net savaitė atostogų čia neprailgsta kelionėje. Be to, ji puikiai tinka pirmam rimtesniam žygiui tarp kalnų trobelių: takai gerai pažymėti, trobelės dažnos, o jei orai nepavyksta, slėnyje visada yra ką veikti. Ne vienam keliautojui būtent Julijos Alpės tampa pirmu žingsniu link didesnių kalnų – Dolomitų, Gruzijos ar net Himalajų.

Papasakokite, kiek norite vaikščioti, kokiu tempu ir ar jus labiau traukia viršūnės, ežerai ar upė. Nuo to ir pradėsime dėlioti jūsų Slovėniją pėsčiomis.