Aktyvi kelionė į Juodkalniją: Durmitoras, kanjonai ir takai per sieną

Durmitoras: nuo ežero iki viršūnės

UNESCO saugomas Durmitoro nacionalinis parkas – natūrali pradžia. Bazė čia dažniausiai Žabljakas, kalnų miestelis maždaug pusantro kilometro aukštyje, o vos už jo tyvuliuoja Juodasis ežeras su taku aplink, tinkančiu ir pirmai dienai po kelionės. Iš čia takai vėduokle išsiskleidžia į plynaukštę: prie kitų ežerų, į apžvalgos taškus virš kanjonų ir į aukštesnes viršūnes.

Ambicingiausias tikslas – Bobotov Kukas (apie 2 523 m), aukščiausia masyvo viršūnė. Įprastai vasarą į ją vedantis žygis ilgas, bet techniškai nesudėtingas, ypač pradedant nuo Sedlo perėjos. Vis dėlto tai visa kalnų diena, kuriai reikia geros formos, tinkamos avalynės ir giedro oro: rūkas ir perkūnija čia atslenka greitai, o takai ant kalkakmenio be matomumo gali tapti painūs. Mažiau kopti norintiems Durmitoras dosnus ir žemiau – pievose, miško takuose ir palei ežerus.

Vasarą plynaukštės pievos žydi, o piemenų nameliuose – katunuose – kartais galima paragauti kajmako ar kačamako. Tokios akimirkos dažnai įsimena ne mažiau nei viršūnė.

Taros kanjonas ir kitas vanduo

Taros kanjonas – vienas giliausių Europoje, vietomis apie 1 300 metrų. Pamatyti jį galima dvejopai: iš viršaus, nuo Đurđevičiaus Taros arkinio tilto ar apžvalgos aikštelių virš Žabljako, ir iš apačios, plaukiant plaustu žemutine kanjono dalimi. Plaukimas paprastai organizuojamas nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens; pavasarį, tirpstant sniegui, vanduo aukščiausias ir smarkiausias, vasarą – ramesnis ir tinkamesnis pirmą kartą plaukiantiems.

Kanjoną verta laikyti atskira diena, o ne priedu prie kitos: kelias iki plaukimo pradžios ilgas, o pati upė nusipelno neskubėjimo. Norintiems daugiau adrenalino kai kuriuose siauresniuose kanjonuose vasarą organizuojamas kanjoningas su gidu, o ramiau nusiteikusiems – baidarės Skadaro ežero protakose tarp vandens lelijų, kelionės pabaigoje, pakeliui prie jūros.

Prokletijai ir takai per sieną

Rytuose, prie Albanijos sienos, kyla Prokletijai – aštriausi ir mažiausiai lankomi šalies kalnai. Bazė čia – Plavas ir Gusinjė, o žygiai veda į Grbajos ir Ropojanos slėnius, kur kalkakmenio sienos kyla tiesiai iš pievų. Nakvynės dažniausiai šeimų sodybose, vakarienė – iš to, kas užauginta ar pagaminta čia pat. Keliaujant pirmąkart, šiems kalnams verta skirti kelias atskiras dienas, o ne vieną išvyką.

Iš čia prasideda ir viena įdomiausių Balkanų žygių idėjų – Balkanų viršūnių (Peaks of the Balkans) takas, kuris ratu jungia Juodkalnijos, Albanijos ir Kosovo kalnus. Visą ratą galima eiti maždaug dešimt dienų ar ilgiau, nakvojant sodybose ir svečių namuose, bet daugelis renkasi jo dalį: pavyzdžiui, Theth ir Valbonos slėnius Albanijoje, sujungtus per perėją, ir Komanio ežero keltą pakeliui.

Eiti per sieną kalnuose – ne tas pats, kas pervažiuoti ją keliu. Takas kerta sienas atokiose vietose, todėl tokiam žygiui reikia iš anksto sutvarkytų leidimų ar registracijos, o taisyklės gali keistis. Tai sritis, kurioje vietinis gidas nėra prabanga: jis žino ir takus, ir tvarką, ir sodybas, kurios laukia jūsų vakare.

Kada vykti ir kaip derinti

Kalnams geriausias laikas dažniausiai nuo birželio iki rugsėjo: tada paprastai atviri aukšti keliai ir kalnų nameliai, o takai be sniego. Birželis ir rugsėjis daugeliui maloniausi – žalia, žydi, mažiau žmonių. Gegužę ir spalį žemesniuose slėniuose gali būti labai gražu, bet aukštai dar (ar jau) gali būti sniego, o dalis sodybų ir paslaugų veikia ribotai. Pakrantėje liepa ir rugpjūtis karšti ir judrūs, todėl aktyvią kelionę verta baigti prie jūros, o ne pradėti. Orai kasmet skiriasi.

Atstumai trumpi, bet kalnų keliai vingiuoti ir lėti, todėl maršrute geriau mažiau vietų ir daugiau naktų kiekvienoje. Savaitė leidžia pamatyti Durmitorą, Tarą ir Kotoro įlanką; dešimt dienų ar dvi savaitės – pridėti Prokletijus arba žygio dalį per sieną į Albaniją. Tokiai kelionei patogu atskristi į vieną oro uostą, o išskristi iš kito, kad nereikėtų grįžti tuo pačiu keliu.

Lietuviui Juodkalnija patogi dar ir tuo, kad ji arti ir be laiko juostų nuovargio: kelionė trunka dieną, o ne dvi, todėl net dešimties dienų atostogos leidžia ir pavaikščioti kalnuose, ir kelias dienas pailsėti prie jūros. Kalnų sodybose ir kaimo restoranuose laukia sotus, paprastas maistas – ėriena, sūriai, kukurūzų košė, šviežias upėtakis, – kuris po ilgos žygio dienos atrodo kaip tikra šventė.

Papasakokite, kiek norite vaikščioti, ar jus labiau traukia viršūnės, upės ar žygis per sieną, ir kada galėtumėte keliauti. Nuo to ir pradėsime dėlioti jūsų Juodkalniją – nuo kalnų iki jūros.