Pereiti prie turinio
Žygeivis ir nešulinis mulas ant akmenuoto tako virš žalio slėnio Aukštajame Atlase, Marokas

Marokas už Marakešo ribų: kalnai, Atlanto pakrantė, šiaurė ir dykuma

Marakešas – puikios durys į Maroką, bet tik durys. Keturios kryptys, kurios parodo visai kitą šalį, ir kaip jas protingai sujungti.

TOLIAI redakcija · 5 min. skaitymo

Nuotrauka: Patrick Ogilvie / Unsplash

Pirmoji pažintis su Maroku dažniausiai prasideda Marakeše: Džemaa el Fna aikštė sutemus, prieskonių krūvos sukuose, riado kiemas su apelsinmedžiu ir tyla už storų sienų. Tai tikrai verta pamatyti. Tačiau vos už valandos ar dviejų kelio prasideda visai kita šalis – berberų kaimai Atlaso terasose, vėjo nugairinti Atlanto uostai, balkšvi ir mėlyni šiaurės miesteliai tarp Rifo kalnų ir kopos, kurios rytuose pasitinka Sacharą.

Marokas nėra didelis, bet keliai jame ilgesni, nei atrodo žemėlapyje, o kiekvienas regionas turi savo ritmą. Todėl geriausios kelionės čia paprastai renkasi vieną ar dvi kryptis ir skiria joms laiko, o ne bando per dešimt dienų aprėpti visą šalį. Štai keturios kryptys ir kam kiekviena labiausiai tinka.

Kalnai: Aukštasis Atlasas pėsčiomis

Imlilas, maždaug už pusantros valandos kelio nuo Marakešo, – tai vartai į Aukštąjį Atlasą. Iš čia takai kyla pro riešutmedžių giraites ir terasinius laukus į kaimus, kur namai sulipdyti iš tos pačios rausvos žemės kaip ir šlaitai, o pietūs dažnai patiekiami šeimos namuose su mėtų arbata ir tadžinu. Keliaujant nuo kaimo iki kaimo, bagažą neša mulai, o nakvojama paprastuose kalnų svečių namuose ar kazbose.

Tiems, kurie nori viršūnės, yra Tubkalis – aukščiausias Šiaurės Afrikos kalnas, 4 167 metrų. Jo įveikimas reikalauja geros formos, aklimatizacijos ir, pagal dabartinę praktiką, vietinio gido. Tačiau Atlasas dosnus ir be viršūnės: ramus Ait Bugemezo slėnis rytuose, kurį dažnai vadina „laimingu slėniu“, siūlo lengvesnius žygius tarp žalių laukų ir molinių kaimų. Ši kryptis tinka aktyviems keliautojams, draugų kompanijoms ir visiems, kas Maroką nori pajusti kojomis.

Pakrantė: Atlanto vėjas ir lėtos dienos

Esauira – tai Marokas, iš kurio pasitraukė skubėjimas. Baltos medinos sienos, mėlynos žvejų valtys uoste, žuvis, kepama tiesiog prieplaukoje, ir vėjas, kuris beveik visada čia: jis gaivina vasarą ir traukia burlentininkus, bet paplūdimio poilsio mėgėjams gali pasirodyti per stiprus. Į pietus pakrantė tampa laukinesnė – Sidi Kaukis su plačiu paplūdimiu, banglentininkų kaimeliai aplink Tagazutą ir Imsuaną, kur pamokos tinka ir pradedantiesiems.

Kelionę į pakrantę gražu užbaigti Tarudante – sienomis apjuostame prekybos mieste Sūso slėnyje, kurį kartais vadina mažuoju Marakešu, tik ramesniu. Ši kryptis tinka poroms, šeimoms ir tiems, kurie nori Maroko be dykumos ir ilgų pervažiavimų: gera virtuvė, jūros oras, argano kooperatyvai ir dienos, kurių nereikia planuoti iki minutės. Lietuviams ji patraukli ir žiemą, kai pakrantėje dažnai saulėta, nors vanduo šaltas, o vakarai vėsūs.

Mėlynos medinės žvejų valtys uoste prie akmeninės tvirtovės sienų Esauiroje, Marokas
Mėlynos medinės žvejų valtys uoste prie akmeninės tvirtovės sienų Esauiroje, Marokas

Šiaurė: Rifas, romėnai ir Atlanto sostinės

Šiaurės Marokas daugeliui keliautojų lieka atradimu. Tanžeras, kadaise traukęs rašytojus ir menininkus, žvelgia per sąsiaurį į Ispaniją. Asila – baltas pakrantės miestelis su sienų tapyba. Šefšauenas Rifo kalnuose garsus mėlynai dažytomis gatvelėmis, o geriausiai jis atsiskleidžia rytą, prieš atvykstant dienos lankytojams, arba nakvojant keletą naktų ir išeinant į kalnų takus, pavyzdžiui, link Akšūro krioklių.

Toliau į pietus – Volubilis, vienas geriausiai išlikusių romėnų miestų Šiaurės Afrikoje su mozaikomis, kurios vis dar guli ten, kur buvo paklotos, ir netoliese esantis imperinis Meknesas. Kelionę galima užbaigti Rabate, ramioje ir tvarkingoje sostinėje prie vandenyno. Ši kryptis tinka kultūrai ir istorijai, mėgstantiems vaikščioti po miestus ir tiems, kurie Maroką jau matė ir nori kito jo veido.

Romėnų bazilikos kolonos ir arkos Volubilyje, netoli Mekneso, Marokas
Romėnų bazilikos kolonos ir arkos Volubilyje, netoli Mekneso, Marokas

Dykuma: per Atlasą į Sacharą

Kelionė į dykumą – tai visų pirma kelias. Iš Marakešo jis kyla per aukštą Atlaso perėją, leidžiasi pro Ait Ben Hadu molio tvirtovę, vingiuoja Dadeso slėniu ir Todros tarpekliu pro palmių oazes ir kazbas, kol galiausiai prie Merzugos iškyla Erg Šebio kopos. Naktis stovykloje tarp kopų, saulėlydis ant smėlio keteros ir dangus, pilnas žvaigždžių, daugeliui tampa kelionės viršūne.

Tačiau atstumai čia ilgi, o kai kurios dienos automobilyje gali užtrukti didžiąją dienos dalį. Todėl dykumą verta planuoti ne kaip dviejų dienų išvyką iš Marakešo ir atgal, o kaip kelionę į vieną pusę: per kalnus į Sacharą, o iš ten – į Fesą, kurio medina yra viena seniausių ir gyviausių islamo pasaulyje. Tada kiekvienas kilometras turi prasmę.

Marokas mažesnis, nei atrodo, bet jo keliai ilgesni, nei tikitės.

Kaip sujungti ir kada vykti

Savaitei ar dešimčiai dienų paprastai pakanka vienos ar dviejų krypčių: Marakešas ir kalnai, Marakešas ir pakrantė, dykuma su Fesu arba šiaurė su Fesu. Dviem savaitėms galima sujungti tris, jei pervažiavimai sudėlioti logiška seka ir nereikia grįžti tuo pačiu keliu. Kadangi skrydis iš Lietuvos palyginti trumpas, o laiko skirtumas nedidelis, Marokas tinka ir trumpesnėms atostogoms – tik neverta jų perkrauti.

Kurią kryptį rinktis, priklauso nuo to, ko ieškote: tylos kalnuose, jūros oro, istorijos ar nakties po dykumos žvaigždėmis. Papasakokite, kas jus traukia ir kiek laiko turite, – o galimybes atrasime kartu.

Galvojate apie panašią kelionę?

Papasakokite, kas jus domina, – galimybes atrasime kartu. Nebūtina žinoti krypties ar datų.

Planuoti kelionę