Kur keliauti gegužę: Viduržemio jūra prieš vasaros minias

Graikija: kalvos dar žalios

Gegužę Graikija dar neišdegusi saulėje. Peloponese – Nafplijuje, Monemvasijoje ir akmeniniuose Manio kaimuose – kalvos žalios, alyvmedžių giraitėse tarp akmenų žydi laukinės gėlės, o Mikėnų ar Epidauro griuvėsiuose galima vaikščoti ir vidurdienį. Kretoje tai pats geriausias metas tarpekliams: Samarijos tarpeklis paprastai atidaromas pavasarį, kai leidžia vandens lygis, ir gegužę jame dar vėsu. Salose keltų daugėja, bet dauguma jų dar nepilni.

Italija: pietūs prieš karštį

Italijoje gegužę rinktumėmės pietus. Sicilijoje baroko miesteliai Noto ir Ortidžija dar gyvena savo ritmu, Etnos šlaitai žaliuoja, o Eolijos salose – Salinoje ar Stromboli – vakarai prie jūros šilti, nors vanduo dar gaivus. Liepą ir rugpjūtį tie patys takai ir aikštės būna karšti ir perpildyti. Vienintelė išimtis – kalnai: Dolomituose daugelis kalnų namelių ir keltuvų paprastai atsidaro tik birželio antroje pusėje, todėl žygiams ten gegužė dar per anksti.

Portugalija: Douro slėnis sužaliuoja

Gegužę Douro slėnio terasose vynmedžiai jau apaugę šviežiais lapais, ir upės vingiai atrodo žaliausi per visus metus. Alentežo lygumose pavasario žiedai pamažu virsta auksine žole, kamštinių ąžuolų pavėsis dar nekaitina, o Evoros senamiestis tinka ilgiems pasivaikščiojimams. Portugalija gegužę – ramaus tempo šalis: dienos šiltos, bet Atlanto vandenynas dar šaltas, todėl tai veikiau vyno, maisto ir vaikščiojimo, o ne maudynių kelionė.

Kroatija: salos pabunda

Kroatijos pakrantė gegužę pabunda po žiemos: atsidaro šeimos restoranai salose, daugėja keltų, bet Dubrovniko ir Splito senamiesčių gatvelės dar nepilnos. Plitvicų ežeruose po pavasario tirpsmo kriokliai paprastai būna pačios gausiausios vandens, o Istrijos kalvų miesteliai žaliuoja. Tik reikia žinoti, kad kai kurie keltai tarp mažesnių salų dar važiuoja rečiau nei vasarą, todėl maršrutą verta derinti prie tvarkaraščių.

Turkija: paskutinės vaikščiojimo savaitės

Likijos kelias – žygių takas virš turkio spalvos pakrantės tarp Fethijės ir Antalijos – geriausias pavasarį ir rudenį. Gegužė dažniausiai yra paskutinis mėnuo, kai ilgesni ruožai tarp Kabako, Patarų ir Kalkano dar malonūs; birželį vidurdienio karštis jau verčia vaikščioti tik rytais. Pakeliui – antikiniai kapai uolose, pušynai ir įlankos, kuriose po žygio jau galima išsimaudyti. Kapadokijoje gegužę taip pat patogu vaikščioti slėniais, nors balionų skrydžiai, kaip ir visada, priklauso nuo vėjo.

O jūra?

Tai dažniausias gegužės klausimas, ir atsakymas priklauso nuo to, ką laikote šiltu vandeniu. Viduržemio jūra gegužę paprastai vėsesnė nei vasarą: drąsiems – maloni, daugumai – gaivi, o Atlantas prie Portugalijos dar šaltas. Todėl gegužės kelionę geriau planuoti aplink vaikščiojimą, maistą ir miestelius, o maudynes laikyti premija. Jei jūra yra pagrindinis tikslas, birželio vidurys ar rugsėjis bus patikimesni.

Gegužę Viduržemio jūra – tai vasara keliomis savaitėmis anksčiau, be jos minių.