Kaip atsakingai rinktis susitikimus su laukiniais gyvūnais?

Atstumas: kas lemia, kiek priartėjate

Pirmasis ženklas – kas nustato atstumą: gyvūnas ar žmonės. Gerai organizuotame safaryje gidas sustabdo automobilį, išjungia variklį ir leidžia gyvūnui pačiam nuspręsti, ar prieiti arčiau. Jis nesivaiko, neužkerta kelio ir nesuka ratų aplink liūtą, kad visi gautų geresnį kadrą. Kenijoje daugelis privačių konservacinių teritorijų aplink Masai Marą riboja, kiek automobilių vienu metu gali būti prie vieno gyvūno, – tai viena priežasčių, kodėl ten stebėjimas dažnai būna ramesnis.

Žygiuose pas gorilas Bvindžio miške ar pas šimpanzes Kibalėje taisyklės dar griežtesnės: ribotas grupės dydis, ribotas laikas prie gyvūnų šeimos ir atstumas, kurio prašo laikytis gidai. Galapagų salose lankytojai vaikšto pažymėtais takais su gamtininkais gidais, o gyvūnai čia taip mažai bijo žmonių, kad atsakomybė tenka jums: net jei jūrų liūto jauniklis prišliaužia pats, jo neliesti.

Gera taisyklė: jei gyvūnas keičia elgesį dėl jūsų buvimo – pakelia galvą, sustingsta, nusisuka ar ima trauktis, – esate per arti. Geras gidas tai pastebi anksčiau už jus.

Jojimas, pasirodymai ir nuotraukos su gyvūnais

Kai kurie sprendimai paprasti. Jojimas drambliais, gyvūnų pasirodymai, nuotraukos laikant tigro jauniklį ar ant peties užsodintą beždžionę – visa tai paprastai reiškia, kad gyvūnas buvo pašalintas iš natūralios aplinkos ir išmokytas elgtis taip, kaip jam nebūdinga. Tokių patirčių mes nesiūlome ir nepatartume rinktis.

Sudėtingiau su vietomis, kurios vadina save prieglaudomis. Tailande yra rimtų vietų, kur drambliai, dažnai išgelbėti iš turizmo ar miškų kirtimo, gyvena didesnėje laisvėje, o lankytojai juos stebi iš šalies. Tačiau žodis „prieglauda“ nėra saugomas, ir kai kurios vietos po juo tiesiog tęsia senus įpročius, tik gražesne forma. Vis daugiau gyvūnų gerovės organizacijų pataria vengti ir maudymosi su drambliais ar jų šėrimo rankomis. Kuo mažiau programos vietoje sudėliota aplink žmonių norus, tuo geriau gyvūnui.

Šri Lankoje drambliai dažnai pasirodo patys – Jalos, Udavalavės ar Minerijos parkuose, kur juos galima stebėti iš safario automobilio laukinėje aplinkoje. Tokia popietė prie vandens telkinio gali pasirodyti kur kas įsimintinesnė už bet kokį sukurtą susitikimą, nors, žinoma, gamta nieko nežada.

Šėrimas ir lietimas

Šėrimas atrodo kaip gerumo gestas, bet dažniausiai daro žalą: gyvūnai pripranta prie žmonių, tampa įkyrūs ar agresyvūs, o kai kuriais atvejais ima sirgti nuo netinkamo maisto. Tai galioja ir beždžionėms prie šventyklų, ir žuvims prie koralų rifo, ir paukščiams paplūdimio bare. Tas pats su jūrų gyvūnais: plaukti šalia vėžlio ar delfino gali būti nuostabu, bet tik tada, kai jie patys renkasi būti šalia, o ne tada, kai juos privilioja maistu.

Gidas daro didžiausią skirtumą

Tas pats parkas su skirtingais gidais gali būti dvi visiškai skirtingos patirtys. Geras gidas skaito gyvūnų elgesį, žino, kada laukti ir kada pasitraukti, ir moka papasakoti, ką matote: kodėl dramblė stovi tarp jūsų ir drambliuko, ką reiškia šimpanzių šūksniai miške. Su tokiu gidu nebesivaikote „didžiojo penketo“, o pradedate suprasti, kaip gyvena visa sistema – nuo termitų piliakalnio iki plėšrūno.

Todėl renkantis stovyklą, laivą ar parką verta klausti ne tik apie kambarius, bet ir apie žmones: kas veda išvykas, kiek žmonių būna automobilyje ar grupėje, ar gidai – vietiniai ir ar jie gerai pažįsta tą vietą.

Jei gyvūnas keičia elgesį dėl jūsų, esate per arti.

Kur keliauja jūsų pinigai

Gyvūnai išlieka ten, kur jie verti daugiau gyvi ir laisvi nei kitaip. Dažnai tai priklauso nuo žmonių, gyvenančių šalia jų. Kenijoje dalis konservacinių teritorijų veikia žemėje, kurią nuomojasi iš masajų bendruomenių, o Ugandoje dalis pajamų iš gorilų leidimų skiriama aplink parką gyvenančioms bendruomenėms. Rinkdamiesi stovyklas ir paslaugas, kurios samdo vietinius žmones ir dalijasi pajamomis, jūs tampate šios grandinės dalimi.

Nebūtina tapti ekspertu. Užtenka užduoti kelis klausimus ir atidžiai paklausyti atsakymų:

• Ar gyvūnai čia gyvena laisvėje, ar yra laikomi? Jei laikomi – kodėl ir kaip?
• Ar programoje yra jojimas, pasirodymai, šėrimas ar fotografavimasis laikant gyvūną?
• Kiek žmonių ir automobilių būna prie vieno gyvūno vienu metu?
• Kas yra gidai ir kiek jie pažįsta šią vietą?
• Ar vietos bendruomenės gauna naudos iš jūsų apsilankymo?

Atsakingas pasirinkimas nereiškia mažiau įspūdžių. Dažniausiai atvirkščiai: tylus rytas su gidu, kuris nieko neskubina, lieka atmintyje ilgiau nei bet koks sukurtas susitikimas. Papasakokite, kokius gyvūnus ir kokias vietas svajojate pamatyti, – kelionę, kuri gerbia ir juos, ir jus, sudėliosime kartu.