Kalnų upelis tarp baltų riedulių žaliame Ruvenzorio papėdės slėnyje vakarų Ugandoje

Kelionės idėja · 10–12 dienų

Ruvenzoris: septynios dienos Mėnulio kalnuose

Entebė, Kasesė ir Ruvenzorio centrinis ratas

Nuotrauka: Huzair Shafiq / Unsplash

Iliustracinės kelionių idėjos – ne užsakomi paketai. Kainos, datos ir apgyvendinimas nenurodomi.

Ruvenzoris – ne ugnikalnis, o iš žemės iškilęs kalnų masyvas ant Ugandos ir Kongo sienos, kurį antikos geografai, kaip manoma, vadino Mėnulio kalnais. Viršūnės dažnai paslėptos debesyse, šlaitai beveik visada drėgni, o augalija aukštyje pasikeičia taip, kad atrodo lyg kitoje planetoje: virš atogrąžų miško – bambukai, toliau – medžių dydžio viržiai su kabančiomis kerpėmis, o dar aukščiau – milžiniškos lobelijos ir žilės, išaugančios aukščiau už žmogų.

Centrinis ratas – maždaug septynių dienų žygis nuo trobelės iki trobelės, su vietiniais gidais ir nešikais iš kalnų papėdės bendruomenių. Tai ne gorilų ar savanos kelionė – šįkart nieko daugiau, tik kalnai. Ji skirta žmonėms, kurie jau yra ėję kelių dienų žygius ir nebijo purvo iki kelių, šlapių dienų ir šaltų naktų beveik 4 000 metrų aukštyje. Patyrusiems alpinistams su gidais galima pridėti ir dieną kopimo per ledyną į Margeritos viršūnę.

Maršrutas

Kelionė

Entebė
Fort Portalas
Kasesė ir Ruvenzorio papėdė
Njabitaba
Džono Mato trobelė ir Bigo pelkės
Budžuku ežeras
Skoto Elioto perėja ir Kitandaros ežerai
Gajaus Jomeno trobelė
Entebė

011–3 dienos · Entebė, Fort Portalas ir Kasesė
Nuo Viktorijos ežero iki kalnų papėdės
Pirmoji naktis – Entebėje, ramiame mieste prie Viktorijos ežero, kad po skrydžio būtų laiko pailsėti. Kitą dieną – ilgas kelias į vakarus pro bananų ūkius ir arbatos plantacijas iki Fort Portalo ir toliau į pietus iki Kasesės, apie septynias–aštuonias valandas. Kas nori sutaupyti dieną, gali skristi vidaus skrydžiu į Kasesę. Naktis kalnų papėdėje, netoli tako pradžios. Rytą – susitikimas su gidais ir nešikais, kuprinių svėrimas ir įrangos patikrinimas: guminiai batai čia svarbesni už brangius žygio batus. Gidai kilę iš kalnų papėdės bendruomenių, kurios Ruvenzorį pažįsta geriausiai, ir pasakoja apie kalnus taip, kaip jie čia suprantami.
023–4 dienos · Njabitaba ir Džono Mato trobelė
Pro bambukus į samanų pasaulį
Pirmoji žygio diena kyla per atogrąžų mišką Mubuku upės slėniu iki Njabitabos trobelės, maždaug 2 650 m aukštyje. Miške dažnai girdėti beždžionės, o laimingi pastebi ir ryškiai žalią Ruvenzorio turaką. Antroji diena – viena sunkiausių: stačiais šlaitais per bambukų juostą, per upes ir per dumblą, kuriame batai klimpsta iki kulkšnių ar giliau, iki Džono Mato trobelės, apie 3 400 m aukštyje. Čia prasideda tai, dėl ko žmonės į Ruvenzorį ir keliauja: medžių aukščio viržiai, apaugę barzdotomis kerpėmis, samanos visomis žalios spalvos atmainomis ir pirmosios milžiniškos lobelijos. Diena gali trukti septynias ar aštuonias valandas, todėl einama lėtai, o vakarai trobelėse – ankstyvi.
035 diena · Bigo pelkės ir Budžuku ežeras
Per pelkes po ledynais
Trečioji žygio diena kerta Bigo pelkes – plačias, minkštas lygumas, per kurias dalyje kelio nutiesti lentų takai, o kitur tenka šokinėti nuo kemso ant kemso. Aplink – milžiniškos žilės su tankiais lapų kuokštais viršūnėse ir lobelijų žvakės. Toliau takas kyla iki Budžuku ežero, apie 3 900 m aukštyje, tarp Speko, Stenlio ir Beikerio kalnų. Kai debesys prasisklaido – dažniausiai anksti rytą, – virš ežero pasirodo ledynai ir uolų sienos. Ledynai per pastarąjį šimtmetį labai sumažėjo, ir gidai apie tai kalba atvirai. Šiame aukštyje naktys šaltos, o kai kuriems keliautojams pasireiškia aukščio poveikis, todėl einama lėtai ir daug geriama.
046 diena · Skoto Elioto perėja ir Kitandaros ežerai
Aukščiausias rato taškas
Ketvirtoji diena kyla iki Skoto Elioto perėjos, apie 4 370 m – aukščiausio centrinio rato taško, – ir per uolėtą tarpeklį nusileidžia prie Kitandaros ežerų, kurių tamsus vanduo atspindi uolų sienas ir lobelijų šlaitus. Daugeliui tai gražiausia žygio vieta, todėl čia smagu turėti laiko pasivaikščioti palei krantą. Patyrusiems alpinistams šiame etape galima įterpti papildomą dieną ar dvi: iš Elenos trobelės, maždaug 4 540 m aukštyje, prieš aušrą per ledyną kopiama į Margeritos viršūnę, 5 109 m. Tam reikia kopimo patirties, kačių, virvių ir papildomų gidų; jei sąlygos nepalankios, kopimas atšaukiamas. Visi kiti nakvoja prie Kitandaros ežerų ir mėgaujasi tyla.
057–11 dienų · Freshfildo perėja, Gajaus Jomeno trobelė ir sugrįžimas
Žemyn į šilumą
Penktoji diena dar kartą pakyla – per Freshfildo perėją, – o tada ilgai leidžiasi pro uolų pastoges ir pelkes iki Gajaus Jomeno trobelės prie Mubuku upės. Šeštoji diena – ilgas nusileidimas per bambukus ir mišką atgal iki Njabitabos, kur nakvojama paskutinį kartą kalnuose: keliai jaučia kiekvieną žingsnį, bet su kiekvienu šimtu metrų oras šiltesnis, o miške vėl girdėti paukščiai. Septintąją dieną – trumpas nusileidimas iki tako pradžios ir naktis kalnų papėdėje – karštas dušas, sausi drabužiai ir atsisveikinimas su gidais bei nešikais. Kitą dieną – kelias ar vidaus skrydis atgal į Entebę ir paskutinė rami naktis prie Viktorijos ežero prieš skrydį namo.

Patirtys, dėl kurių verta keliauti

01
Milžiniškos lobelijos ir žilės
Aukštikalnių augalija, išaugusi aukščiau už žmogų ir būdinga tik kelioms Rytų Afrikos kalnų grandinėms.
02
Bigo pelkės
Kemsų ir samanų lygumos po kalnų sienomis – sunkiausia ir keisčiausia žygio dalis.
03
Kitandaros ežerai
Du tamsūs ežerai po uolų sienomis ir viena tyliausių nakvynių visame rate.
04
Vietiniai gidai ir nešikai
Žmonės iš kalnų papėdės bendruomenių, kurie kalnus pažįsta ir pasakoja apie juos savaip.

Pirmiausia – išklausome. Tada – kartu atrandame, kas įmanoma.

Pritaikykite sau

Su viršūne
Patyrusiems alpinistams – papildoma diena ar dvi kopimui į Margeritos viršūnę per ledyną su papildomais gidais ir įranga.
Trumpesnis žygis
Jei septynios dienos per daug, keleto dienų žygis iki Njabitabos ar Džono Mato trobelės parodo mišką, bambukus ir pirmąsias lobelijas be aukščiausių perėjų.
Sezonas
Sausesni laikotarpiai dažniausiai būna maždaug gruodį–vasarį ir birželį–rugpjūtį, tačiau Ruvenzoryje lietus galimas bet kurį mėnesį.
Su laukine gamta po žygio
Kasesė yra pačiame Karalienės Elžbietos parko pakraštyje, todėl po žygio natūralu pailsėti kelias dienas savanoje ar prie Kibalės miško šimpanzių.

Praktiniai dalykai

Ruvenzoris – vienas drėgniausių Afrikos kalnynų: lietus ir rūkas galimi bet kurį mėnesį, o sausesni laikotarpiai būna maždaug gruodį–vasarį ir birželį–rugpjūtį. Purvas ir šlapi takai čia įprasti net sausuoju metu.
Žygis reiklus: dažniausiai šešios–aštuonios valandos per dieną stačiu, slidžiu ir purvinu reljefu, o nakvynės – iki maždaug 4 000 m aukštyje. Apie fizinį pasirengimą ir aukštį verta iš anksto pasitarti su savo gydytoju.
Trobelės paprastos: miegama ant čiužinių savo miegmaišyje, o maistą ruošia žygio komanda. Gidų ir nešikų darbo sąlygas, įrangą ir trobelių būklę prieš kelionę patikriname.
Parko taisyklės, maršrutų tvarka ir kelionių rekomendacijos šiam pasienio regionui keičiasi, todėl jas tikriname prieš kelionę.

Bendro pobūdžio gairės. Sezonai, orai ir gyvūnų stebėjimas niekada negarantuojami, o kelionės reikalavimus visada verta pasitikrinti prieš išvykstant.