Pereiti prie turinio
Geležinkelio stotelė prie apsnigtos jūros pakrantės Hokaide, jūroje – ledo sangrūdos, tolumoje – snieguotas kalnas

Kur keliauti vasarį: tikra žiema, gyvūnų sezonas ar šiluma

Vasaris – trumpiausias mėnuo, kuris Lietuvoje dažnai atrodo ilgiausias. Todėl pirmiausia verta nuspręsti, ko jo metu trūksta labiausiai: sniego, kuris būtų baltas, gyvūnų ar saulės.

TOLIAI redakcija · 4 min. skaitymo

Nuotrauka: Kris Tian / Unsplash

Vasario pabaigoje Lietuvoje dienos jau pastebimai ilgesnės nei gruodį, bet to dar nesijaučia. Sniegas, jei jo yra, dažniausiai pilkas ir pavargęs, šalnos pakaitomis su atlydžiais, o pavasaris vis dar tik žadamas. Užgavėnių kaukės primena, kad žiemą reikia išvyti, – tik ne visada norisi laukti, kol ji išeis pati.

Mūsų patarimas vasariui: rinktis ne kryptį, o nuotaiką. Vieniems trūksta žiemos, kokios pas mus beveik nebebūna, – gilaus, tylaus, balto sniego. Kitiems norisi gyvūnų ir didelės erdvės. Tretiems – tiesiog šilumos ir spalvų. Kiekvienam iš šių norų vasaris turi bent vieną vietą, kurioje jis yra vienas geriausių metų mėnesių.

Jei trūksta tikros žiemos: Hokaidas, Japonija

Šiauriausia Japonijos sala vasarį yra būtent tokia, kokią žiemą prisimename iš vaikystės, tik dar gilesnė. Sniego čia paprastai daug ir jis lengvas, sausas, kalnų kaimai ir miškai atrodo tarsi nupiešti tušu. Vasario pradžioje Saporo paprastai vyksta sniego festivalis su didžiulėmis sniego ir ledo skulptūromis, o dienos vidury saulė dažnai būna kur kas ryškesnė nei Vilniuje.

Tačiau Hokaidas vasarį įdomiausias ne slidinėjimo kurortuose. Rytuose, Kuširo pelkėse, žiemą maitinasi japoninės gervės – dideli, grakštūs paukščiai, kurių šokiai sniege tapo šio krašto simboliu. Prie Ochotsko jūros, Širetoko ir Abaširio pakrantėse, maždaug nuo sausio pabaigos iki kovo pradžios dažnai atplaukia dreifuojantis ledas; kiek jo bus ir kada, kiekvienais metais skiriasi. Tarp šių vietų – karštųjų versmių miesteliai prie užšalusių ežerų, kuriuose vakaras onsene po dienos šaltyje tampa geriausia kelionės dalimi.

Į ką atkreipti dėmesį: vairuoti Hokaido žiemą gali ne kiekvienas, todėl dažnai protingiau keliauti traukiniais ir su vietiniu vairuotoju. Festivalio savaitę Saporo viešbučiai užimami labai anksti. Skrydis ilgas, o laiko skirtumas didelis, tad mažiau nei devynios ar dešimt naktų čia atrodytų skubotai.

Jei norisi gyvūnų: Tanzanija ir Meksika

Tanzanijoje vasaris dažnai patenka į trumpą sausesnį tarpą tarp dviejų lietaus sezonų. Svarbiausia, kas tuo metu vyksta, – pietinėje Serengečio dalyje ir aplink Ndutu didžiuliai gnu bandos paprastai veda jauniklius. Savana tada žalia, šviesa minkšta, o ten, kur daug jauniklių, netrūksta ir plėšrūnų. Migracijos laikas kiekvienais metais kiek skiriasi, todėl stovyklą verta rinktis su žmogumi, kuris seka, kur bandos yra šį sezoną, o ne pernai.

Po safario Zanzibaras vasarį karštas ir drėgnas, bet dažniausiai dar prieš ilgąsias liūtis, kurios paprastai prasideda kovą ar balandį. Tai vienas iš nedaugelio mėnesių, kai safaris ir paplūdimys vienoje kelionėje sujungiami be didelių kompromisų.

Visai kitoks gyvūnų susitikimas laukia Žemutinėje Kalifornijoje, Meksikoje. Maždaug nuo sausio iki balandžio pilkieji banginiai ateina į šiltas, ramias Ramiojo vandenyno lagūnas – San Ignasijo lagūną ir Magdalenos įlanką – veistis ir auginti jauniklių, o vasaris ir kovas dažnai laikomi gausiausiais mėnesiais. Stebima iš mažų vietinių valčių, laikantis griežtų taisyklių. Aplink – dykuma, kaktusai, Kortezo jūros salos su jūrų liūtais ir kelios ramios dienos Todos Santose pabaigai.

Banginis po skaidriu Ramiojo vandenyno paviršiumi prie Žemutinės Kalifornijos pietinės pakrantės, vaizdas iš viršaus
Banginis po skaidriu Ramiojo vandenyno paviršiumi prie Žemutinės Kalifornijos pietinės pakrantės, vaizdas iš viršaus

Vasariui pirmiausia rinkitės nuotaiką, o tik tada kryptį.

Jei reikia šilumos ir spalvų: Indija ir Kuba

Radžastanas vasarį yra bene maloniausias: dienos šiltos ir giedros, rytai ir vakarai vėsūs, o karštis, kuris čia užeina jau balandį, dar toli. Rausvi Džaipuro fasadai, mėlynas Džodpuro senamiestis ir Udaipuro ežerai žiemos šviesoje atrodo taip, kaip vaizduotėje. Gerai tinka ir lėtesnis Bundžio tempas ar kelios naktys buvusiuose rūmuose, kuriuose šiandien veikia šeimų valdomi viešbučiai.

Jei labiau traukia žaluma ir jūra, pietų Indija – Kerala – vasarį sausa ir šilta, nors drėgmė jaučiasi. Arbatos kalvose Munare vėsiau, o lagūnų kanalais laivelis juda taip lėtai, kad pagaliau galima nieko neplanuoti. Abiem kryptims svarbu viena: Indija yra žemynas, todėl geriau rinktis vieną regioną ir jam skirti dvi savaites, nei bandyti aprėpti abu.

Kuba vasarį – sausojo sezono vidurys: šilta, bet ne tvanku, o vakarai Havanos aikštėse ir Trinidado grindiniuose ilgi ir muzikalūs. Vinjaleso slėnyje tabako laukai ir kalkakmenio kalvos geriausiai atrodo ankstyvą rytą. Tačiau Kubai reikia atviro žvilgsnio: pastaraisiais metais šalyje būta elektros ir tiekimo sutrikimų, todėl prieš planuojant verta pasitikrinti dabartines sąlygas ir oficialias kelionių rekomendacijas, o kelionę kurti su atsarga.

Vakaro šviesa Gangauro gate prie Pičolos ežero, Udaipuras: balandžiai ant akmenų ir rūmų fasadai
Vakaro šviesa Gangauro gate prie Pičolos ežero, Udaipuras: balandžiai ant akmenų ir rūmų fasadai

Kiek laiko skirti

Vasario kelionės dažnai būna trumpesnės nei vasaros, todėl verta žinoti, kiek laiko kiekvienai krypčiai iš tiesų reikia, kad ji neatrodytų skubota.

  • Hokaidas – devynios–vienuolika naktų, nes vien pasiekti rytinę salos dalį užtrunka.
  • Tanzanija su Zanzibaru – apie dvi savaites: safariui bent penkios ar šešios naktys, paplūdimiui – keturios ar penkios.
  • Žemutinė Kalifornija – apie dešimt dienų, iš jų dvi ar trys prie banginių lagūnos.
  • Radžastanas arba Kerala – dvi savaitės vienam regionui.
  • Kuba – dešimt–dvylika dienų, jei norisi daugiau nei Havanos.

Galvojate apie panašią kelionę?

Papasakokite, kas jus domina, – galimybes atrasime kartu. Nebūtina žinoti krypties ar datų.

Planuoti kelionę