Kada geriausia keliauti į Japoniją? Metų laikai be pagražinimų

Pavasaris: sakuros, bet ne tik jos

Vyšnių žydėjimas Japonijoje – ne vienos dienos įvykis, o banga, kuri kyla iš pietų į šiaurę. Okinavoje ankstyvosios veislės pražysta jau žiemą, Tokijuje ir Kiote žydėjimo pikas dažniausiai būna kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, o Hokaide – tik balandžio pabaigoje ar gegužę. Tikslios datos kasmet svyruoja savaite ar daugiau, o pats žydėjimo pikas vienoje vietoje trunka neilgai.

Tai gražiausias ir kartu judriausias Japonijos metas. Parkai pilni piknikaujančių po medžiais, garsiausi takai Kiote rytais jau užpildyti, o nakvynių populiariausiuose miestuose reikia ieškoti gerokai iš anksto. Jei sakuros – pagrindinė kelionės priežastis, siūlome į maršrutą įtraukti kelis regionus skirtingose platumose: taip padidėja tikimybė žydėjimą užtikti bent vienoje vietoje, net jei sezonas pasislinks.

Pavasaris – ne tik vyšnios. Balandį ir gegužę dar nekarštų dienų užtenka ilgiems pasivaikščiojimams, kalnų slėniuose žaliuoja pirmieji ryžių daigai, o gegužės pabaigoje šalis jau ramesnė. Lietuviui tai patogus laikas ir dėl kito priežasties: po ilgos mūsų žiemos šiltas, šviesus Japonijos pavasaris jaučiamas kaip sezonu anksčiau atėjusi vasara.

Ankstyva vasara: lietus, kuris daro šalį žalią

Birželį ir liepos pradžioje didžiojoje šalies dalyje prasideda lietaus sezonas, japoniškai vadinamas cuju. Tai ne nuolatinė liūtis, o dažnai apsiniaukęs dangus, drėgmė ir lietaus dienos pakaitomis su sausomis. Daugeliui keliautojų jis skamba kaip priežastis nevykti. Mes žiūrime kitaip.

Tai metas, kai Japonija žaliausia: samanų sodai Kiote atrodo tarsi nuplauti, kedrų miškai Kumano Kodo takuose kvepia drėgme, o šventyklų soduose žydi hortenzijos – kai kurios šventyklos garsėja būtent jomis. Keliautojų mažiau nei pavasarį, o lietus po stogu, riokano verandoje su arbatos puodeliu, turi savo ramybę. Hokaide ryškaus lietaus sezono paprastai nebūna, tad birželis ten dažnai būna malonus.

Praktiškai reikia lanksčios programos: dienos takams kalnuose, o muziejams, amatų dirbtuvėms ir virtuvei – lietingos dienos. Geras skėtis, kurį Japonijoje galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, ir vandeniui atsparūs batai čia vertingesni už tobulą orų prognozę.

Vidurvasaris: karštis, šventės ir kalnai

Liepos pabaigoje ir rugpjūtį Tokijuje, Kiote ir Osakoje paprastai būna karšta ir labai drėgna – toks karštis vargina net tuos, kurie lengvai pakelia pietų Europos vasarą. Kartu tai ir mokyklinių atostogų metas daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, todėl šeimoms dažnai tenka rinktis būtent jį.

Vasara Japonijoje veikia, jei maršrutą perstatote. Miestuose – ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai, o dienos karštį geriau praleisti muziejuje ar prie baseino. Didesnę kelionės dalį verta perkelti aukštyn ir šiauryn: Japonijos Alpėse, Kamikočio slėnyje ar Hokaido laukuose dienos gerokai vėsesnės, o vakarai – gaivūs. Vasara – ir švenčių laikas: liepą Kiote vyksta Gion Macuri, rugpjūtį visoje šalyje – vasaros festivaliai ir fejerverkai virš upių.

Vėlyvą vasarą ir ankstyvą rudenį reikia įvertinti ir taifūnų sezoną. Daugelis kelionių jo net nepajunta, tačiau audra gali kelioms dienoms sutrikdyti skrydžius ar keltus, ypač pietuose ir Okinavoje. Todėl rugpjūčio–rugsėjo maršrute vertinga turėti laisvą dieną atsargai.

Japonijoje nėra blogo metų laiko – yra tik netinkamai jam sudėliotas maršrutas.

Ruduo: spalvos, kurios leidžiasi nuo kalnų

Rudens spalvos, japoniškai momidži, juda priešinga kryptimi nei sakuros: iš šiaurės į pietus ir iš kalnų į slėnius. Hokaide ir aukštuose kalnuose klevai gali nusidažyti jau rugsėjo pabaigoje ar spalį, o Kiote ir Tokijuje spalvų pikas dažniausiai būna lapkričio antroje pusėje ir kartais nusitęsia iki gruodžio pradžios. Kaip ir pavasarį, tikslus laikas kasmet kitoks.

Mūsų akimis, ruduo – vienas stipriausių metų laikų Japonijai. Oras dažnai giedras ir sausas, dienos dar šiltos, vakarai vėsūs, o virtuvėje pasirodo kaštonai, grybai ir naujojo derliaus ryžiai. Spalio mėnuo, dar prieš spalvų piką, yra geras kompromisas: vasaros karštis jau praėjęs, o minios dar nesusirinkusios. Lapkritį Kiotas būna toks pat judrus kaip pavasarį, todėl verta anksti rezervuoti nakvynes ir garsiausias vietas lankyti auštant.

Lietuviui ruduo turi dar vieną privalumą: kelionė lapkritį reiškia porą savaičių šviesos ir šilumos kaip tik tada, kai namie prasideda tamsiausias metų laikas.

Žiema: sniegas, karštosios versmės ir tušti sodai

Žiema Japonijoje dažnai nepelnytai pamirštama. Ramiojo vandenyno pusėje, aplink Tokiją ir Kiotą, gruodį–vasarį paprastai vyrauja sausas, giedras oras ir mėlynas dangus; šalta, bet ne žvarbu. Šventyklų soduose tuščia, šviesa žema ir auksinė, o vakarienė su karštu puodu ar vonia karštųjų versmių vandenyje šaltą vakarą įgauna visai kitą prasmę.

Japonijos jūros pusėje ir Hokaide žiema visai kitokia: gausus sniegas, kuris padarė Niseko ir kitus kurortus garsius tarp slidininkų visame pasaulyje, sniego apklotos Širakava-go sodybos ir Hokaido rytai, kur žiemą dažnai galima stebėti japoninių gervių šokius Kuširo apylinkėse. Vasarį Saporo sniego festivalis pritraukia daug lankytojų, todėl nakvynes reikia planuoti anksčiau. Sniegas kartais sutrikdo kelius ir traukinius kalnuose, tad žiemos maršrute, kaip ir vasaros, verta palikti vietos atsargai.

Lietuviams žiemos Japonija gali atrodyti netikėtas pasirinkimas – juk šalčio turime ir namie. Tačiau giedras, saulėtas Kioto sausis ar Hokaido sniegas su karštosiomis versmėmis – visai kita žiema nei pilkas mūsų gruodis.

Japonijos kalendorius, žiūrint iš Lietuvos

Teoriškai geriausias metas ne visada sutampa su tuo, kada iš tiesų galite išvykti. Todėl verta pažvelgti į Japonijos metus per savo kalendorių.

Jei atostogas galite imti laisvai, stipriausi langai – spalis ir gegužė: abu vengia didžiausių minių, abu švelnūs, o spalis dar ir padeda prailginti mūsų trumpėjantį rudenį. Jei keliaujate su mokyklinio amžiaus vaikais, dažniausiai lieka vasara – ir tada Japoniją verta planuoti „iš viršaus“: daugiau Hokaido, kalnų ir pajūrio, mažiau karštų miestų vidurdienį. Jei ieškote šviesos tamsiausiu mūsų metu, lapkritis Kiote ar sausis su giedru Tokijo dangumi ir Hokaido sniegu yra tikra atgaiva, nors kiekvienas savaip.

Dar viena smulkmena, kurią lengva pamiršti: Japonijoje šventės dažnai pripildo traukinius ir viešbučius ne dėl užsieniečių, o dėl pačių japonų. Todėl net ir ramiu sezonu verta pasitikrinti, ar jūsų datos nesutampa su vietiniais ilgaisiais savaitgaliais.

Taigi kada? Mūsų trumpas atsakymas

• Pirmajai kelionei ir miestams su kaimu: spalis–lapkričio pradžia arba balandžio vidurys–gegužė, vengiant „Auksinės savaitės“.
• Sakuroms: kovo pabaiga–balandžio pradžia, su maršrutu per kelis regionus ir lankstumu dėl datų.
• Rudens spalvoms Kiote: lapkričio antra pusė, su anksti rezervuotomis nakvynėmis.
• Žygiams kalnuose ir Kumano Kodo: pavasaris ir ruduo; vasarą – aukštesnės Alpės.
• Šeimoms mokyklinių atostogų metu: vasara, bet su Hokaidu ar kalnais vietoj karštų miestų.
• Ramybei, karštosioms versmėms ir sniegui: sausis–vasaris.

Kad ir kurį metų laiką rinktumėtės, prisiminkite laiko skirtumą: skrendant į rytus per Europos oro uostus, organizmas prie Japonijos laiko dažniausiai pripranta lėčiau, todėl pirmą dieną ar dvi verta palikti lengvas, nepriklausomai nuo sezono. O kiek dienų apskritai skirti Japonijai – atskiras klausimas, kuriam skyrėme atskirą straipsnį.

Papasakokite, kuris Japonijos veidas jus traukia labiausiai – žydintis, žalias, liepsnojantis ar snieguotas, – ir kada galite keliauti. Nuo to ir pradėsime dėlioti maršrutą, tinkantį būtent tam metų laikui.