Italija be Romos, Florencijos ir Venecijos: kurie regionai verti kelionės?

Jei keliaujate dėl stalo: Emilija-Romanija ir Pjemontas

Bolonija, vos trumpa kelionė traukiniu nuo Florencijos, daugeliui tampa maloniausia staigmena: raudoni stogai, kilometrai arkadų, kuriose galima vaikščioti net lyjant, ir turgus, kuriame rytą verta praleisti be jokio plano. Aplink ją – Parma su kumpiu ir parmezanu, Modena su balzaminiu actu, gamyklėlės ir ūkiai, kuriuose su gidu galima pamatyti, kaip visa tai gimsta. Emilija-Romanija nėra vaizdinga taip, kaip Toskana, bet valgoma čia, daugelio nuomone, geriausiai visoje šalyje.

Šiaurės vakaruose Pjemonto Langų kalvos dengtos vynuogynais, kuriuose gimsta barolas ir barbareskas, o rudenį, prasidėjus trumų sezonui, apylinkių miesteliai gyvena savo ritmu. Tai tinka lėtai kelionei su vyno ūkiais, ilgais pietumis ir nakvynėmis kaimo sodybose.

Jei traukia kalnai: Dolomitai

Dolomitai – visai kita Italija: Pietų Tirolio slėniai, kur vokiečių kalba skamba dažniau nei italų, ladinų kaimai, medinės trobelės aukštai virš miškų ir vakarienės, kuriose knėdlius keičia tortelliniai. Vasarą takai veda per Alpe di Siusi pievas, po Seceda ketera ir aplink Tre Cime di Lavaredo viršūnes, o kalnų trobelėse galima ne tik pietauti, bet ir nakvoti.

Keltuvai ir kalnų trobelės dažniausiai veikia maždaug nuo birželio pabaigos iki rugsėjo, todėl žygiams šis laikas tinkamiausias. Tai kryptis aktyviems keliautojams, bet ne tik: daugelį gražiausių vietų pasiekiate keltuvu, o vėliau pasirenkate, kiek eiti.

Jei norisi jūros ir salų: Sicilija ir Apulija

Sicilija – sala, kurioje susitiko graikai, arabai, normanai ir ispanai, ir tai jaučiasi viskame: nuo Palermo turgų iki barokinių Noto ir Ragūzos gatvių bei Ortigijos, senosios Sirakūzų dalies, akmenų. Šiaurėje Eolijos salos siūlo lėtesnį ritmą – Salina su kaparėliais ir vynuogynais, Strombolis, kurio ugnikalnio šlaitais leidžiama kopti tik su licencijuotais gidais. Rytuose virš visko iškyla Etna su vynuogynais jos šlaituose.

Apulija, Italijos „kulnas“, – tai alyvmedžių giraitės iki horizonto, trulai Alberobelyje, baltas Ostunis ant kalvos ir barokinis Lečė, o nakvynei – masserijos, senieji įtvirtinti ūkiai, paversti svečių namais. Abu regionai labiausiai tinka poroms ir tiems, kurie nori derinti kultūrą su jūra, tačiau rugpjūtį, kai atostogauja ir patys italai, pakrantės būna karštos ir judrios.

Italijoje verta klausti ne „ką dar pamatyti?“, o „kur norėtųsi pavalgyti, pasivaikščioti ir pasilikti ilgiau?“

Jei ieškote elegantiško lėtumo: ežerai

Komo ir Gardos ežerai – tai vilos ir sodai, keltai tarp Beladžo ir Varenos, citrinų terasos ir vakarai ant kranto, kai kalnai nusidažo rausvai. Čia nereikia automobilio: traukiniu iš Milano, laivu tarp miestelių ir vėl traukiniu į Veroną ar Veneciją. Tai tinka ir pirmajai kelionei – Venecija maršruto pabaigoje nebėra vienintelis tikslas, o gražus užbaigimas.

Ir tie, kuriuos dažnai pamiršta

• Umbrija ir Markė – kalvų miesteliai, panašūs į Toskanos, tik ramesni.
• Matera Bazilikatoje – senovinis miestas, iškaltas uolose virš tarpeklio.
• Čilentas į pietus nuo Amalfio pakrantės – laukinesnė ir tylesnė Kampanijos pusė.

Papasakokite, kas jus Italijoje traukia labiausiai – kalnai, jūra, virtuvė ar miestelių gyvenimas, – kiek laiko turite ir kada norėtumėte keliauti. Papasakokite, kas jus džiugina, – o galimybes atrasime kartu.