Pereiti prie turinio
Oranžinis drugys juodais kraštais ilsisi ant žalio lapo Manu nacionaliniame parke

Kelionės idėja · 8–10 dienų

Manu: nuo Andų perėjų iki Amazonės upių

Kuskas, Paukartambas, Tres Krusesas, Kosnjipatos debesų miškas ir Manu žemumos

Nuotrauka: Ulrike Langner / Unsplash

Iliustracinės kelionių idėjos – ne užsakomi paketai. Kainos, datos ir apgyvendinimas nenurodomi.

Manu – viena įvairiausių gyvybės požiūriu vietų Žemėje, ir didžiausia jos paslaptis – aukščio skirtumas. Kelias iš Kusko kyla per aukštikalnių puną, perlipa paskutinę Andų keterą ties Tres Krusesu ir tada kelias dienas leidžiasi žemyn: per elfų mišką, apaugusį samanomis ir orchidėjomis, per debesų mišką, kur skraido kolibriai ir tukanai, iki šiltų žemumų, kur upės plačios, o miško lajose girdėti beždžionių šauksmai. Kiekvienos dienos pabaigoje esate kitame pasaulyje.

Ši kelionė – ne patogus džiunglių namelis prie oro uosto, kaip Tambopatoje, o tikra ekspedicija į vieną atokiausių Peru kampelių. Pervažiavimai ilgi, keliai vingiuoti, plaukimas valtimi gali trukti visą dieną, o nakvynės, nors ir apgalvotos, lieka paprastos. Atlygis – tyla, kurios niekur kitur neišgirsite, ir miškas, kuriame gyvūnai dar ne visai pripratę prie žmonių. Ją geriausia rinktis tiems, kurie jau keliavo po atogrąžų miškus ir nori daugiau.

Maršrutas

Kelionė

  1. Kuskas
  2. Paukartambas
  3. Tres Krusesas
  4. Kosnjipatos debesų miškas
  5. Alto Madre de Dios upė
  6. Manu žemumos ir senvagių ežerai
  7. Puerto Maldonadas arba Kuskas
  1. Kaukėtas šokėjas spalvingu, blizgučiais siuvinėtu kostiumu per šventę Paukartambe

    011–3 dienos · Kuskas, Paukartambas ir Tres Krusesas

    Paskutinė Andų ketera

    Dvi naktys Kuske, apie 3 400 metrų aukštyje: lengvas pasivaikščiojimas senamiestyje, daug arbatos ir ramūs vakarai, kad kūnas priprastų prie aukščio. Trečią dieną anksti išvykstame. Kelias vingiuoja pro kalnų kaimus ir priešinkinius kapų bokštus Ninamarkoje iki Paukartambo – kolonijinio miestelio su akmeniniu tiltu, kuris liepą pagarsėja spalvinga Karmelio Mergelės švente su kaukėtais šokėjais. Toliau – ketera ties Tres Krusesu, apie 3 800 metrų aukštyje, kur kalnai staiga baigiasi ir po kojomis atsiveria Amazonės baseinas. Ypač žiemos mėnesiais iš čia saulėtekis virš debesų jūros būna toks įspūdingas, kad dėl jo verta keltis prieš aušrą. Popietę kelias jau leidžiasi į mišką.

  2. 023–5 dienos · Kosnjipatos debesų miškas

    Miškas debesyse

    Kosnjipatos slėnio kelias nusileidžia beveik du kilometrus per vos kelias valandas, ir miškas keičiasi kas kelis šimtus metrų. Viršuje – žemi, samanomis apaugę medžiai su bromelijomis ir orchidėjomis; žemiau – aukšti debesų miško medžiai, paparčiai ir kriokliai prie kelio. Dvi naktys paprastame namelyje miške. Ankstų rytą – uolinių gaidukių, ryškiai raudonų Peru nacionalinių paukščių, tuoktuvių vieta: patinai susirenka ant šakų ir garsiai, beveik teatrališkai šoka patelėms. Dieną – lėti pasivaikščiojimai keliu ir takais su gidu, kuris pagal balsą atpažįsta dešimtis paukščių rūšių: tanagras, tukanus, kolibrius. Kartais medžių lajose pasirodo vilnonės beždžionės. Čia dažnai lyja ar dengia rūkas – tai ir yra šio miško gyvybės šaltinis.

  3. Amazonės medžių smauglys susivijęs ant samanoto medžio šakos netoli Manu mokymo centro, Manu biosferos rezervatas

    035–6 dienos · Alto Madre de Dios upė

    Kur kelias baigiasi

    Dar žemiau kelias išeina į šiltas papėdes ir netrukus baigiasi prie upės. Nuo čia visa kelionė – valtimi. Pirmą dieną plaukiame Alto Madre de Dios upe tarp miškingų kalvų iki namelio papėdžių miške, kur nakvojama vieną naktį. Vakare – pasivaikščiojimas su žibintuvėliu, kai miškas pilnas varlių, vabzdžių ir kartais medžių smauglių, o naktį – garsai, kurių nesupainiosi su niekuo. Kitą rytą – ilgiausia kelionės diena: valtis leidžiasi pasroviui pro Boka Manu, kur Manu upė įteka į Madre de Dios, o tada kyla Manu upe aukštyn. Pakrantėse ant smėlio sėklių dažnai šildosi kaimanai ir vėžliai, virš vandens skraido garniai, o jei pasiseks – upę perplaukia kapibara ar tapyras. Ilgai sėdėti valtyje nėra lengva, todėl pertraukas darome dažnai.

  4. Voverinių beždžionių patelė su jaunikliu ant samanotos šakos Manu nacionalinio parko atogrąžų miške

    046–9 dienos · Manu žemumos

    Ūdros, papūgos ir senvagių ežerai

    Trys naktys namelyje Manu žemumų miške, į kurį patenkama tik su leidimą turinčiais gidais. Rytais – senvagių ežerai, buvusios upės kilpos, kuriomis tyliai plaukiame plaustu: čia gyvena milžiniškųjų ūdrų šeimos, dažnai matomos žvejojančios, o pakrantėse – hoacinai, keisti priešistoriškai atrodantys paukščiai. Kitą rytą – molio skardis prie upės, kur, kai oras sausas ir saulėtas, susirenka šimtai papūgų ir arų: jos lesa mineralų turintį molį, ir triukšmas bei spalvos būna neįtikėtini. Dienos karščiu – stebėjimo bokštas virš miško lajų, o vakarais – takai, kuriais kartais praeina pekarių banda. Jaguarą ar tapyrą pamatyti įmanoma, bet tai visada sėkmė. Paskutinę dieną – valtimi atgal iki Boka Manu ir, kai skrydžiai veikia, nedideliu lėktuvu į Kuską, o jei ne – upe ir keliu iki Puerto Maldonado.

Patirtys, dėl kurių verta keliauti

  1. 01

    Tres Krusesas

    Paskutinė Andų ketera ir vaizdas į Amazonės baseiną – dažnai virš debesų jūros.

  2. 02

    Uolinių gaidukių šokis

    Ankstyvas rytas debesų miške, kai ryškiai raudoni patinai šoka ant šakų.

  3. 03

    Senvagių ežerai

    Tyli plausto kelionė, kai milžiniškosios ūdros dažnai žvejoja visai netoli.

  4. 04

    Papūgų molio skardis

    Šimtai arų ir papūgų prie upės skardžio – kai oras sausas ir paukščiams palankus.

Pirmiausia – išklausome. Tada – kartu atrandame, kas įmanoma.

Pritaikykite sau

  • Lėčiau

    Dar viena naktis debesų miške ir dar viena žemumose suteikia daugiau laiko stebėjimams ir mažiau ilgų dienų valtyje.

  • Paukščių stebėtojams

    Daugiau dienų skirtingose aukščio juostose su specializuotu paukščių gidu – čia vienoje kelionėje galima pamatyti šimtus rūšių.

  • Pagal sezoną

    Sausasis sezonas, maždaug gegužė–spalis, dažniausiai patogiausias; lietingaisiais mėnesiais upės patvinsta, takai būna purvini, o kai kurie nameliai uždaromi.

  • Su Maču Pikču ar Titikaka

    Kuskas yra ir pradžia, ir pabaiga, todėl kelionę lengva sujungti su Šventuoju slėniu, Maču Pikču ar keliomis dienomis prie Titikakos ežero.

Praktiniai dalykai

  • Lietingasis sezonas paprastai trunka maždaug nuo gruodžio iki kovo, o sausesnis – maždaug nuo gegužės iki spalio. Net sausuoju metu miške dažnai lyja, o kartais iš pietų atslenka šalti orų frontai; orai kasmet skiriasi.
  • Į Manu rezervuotąją zoną galima patekti tik su leidimą turinčiais gidais ir pagal parko taisykles, kurios keičiasi; jas tikriname prieš kelionę. Atokiausios parko dalys skirtos tik ten gyvenančioms bendruomenėms ir lankytojams uždarytos.
  • Skrydžiai iš Boka Manu nereguliarūs ir priklauso nuo oro, todėl visada turime atsarginį kelią upe ir keliu bei vieną laisvą dieną.
  • Prieš kelionę patikriname naujausias kelionių rekomendacijas ir įvažiavimo reikalavimus; dėl skiepų ir apsaugos nuo uodų verta pasitarti kelionių medicinos klinikoje.

Bendro pobūdžio gairės. Sezonai, orai ir gyvūnų stebėjimas niekada negarantuojami, o kelionės reikalavimus visada verta pasitikrinti prieš išvykstant.

Tyrinėkite toliau

Kryptys

Kelionių būdai

Susiję straipsniai

Kitos kelionių idėjos

Planuokite kelionę

Sukurkime panašią kelionę

Ar jus traukia miškas, kuriame dar tylu? Papasakokite, kur jau keliavote ir kiek patogumų jums svarbu, – kartu sudėliosime maršrutą žemyn nuo Andų.

Sukurkime panašią kelionę

Ši idėja taps jūsų užklausos pradžia – ją galėsite keisti ar pašalinti.

Visos kelionių idėjos