Kaip planuoti kelionę į Peru: Maču Pikču, aukštis ir tempas

Kur kas yra – aukščio žemėlapis

Pietų Peru kelionė nuolat kyla ir leidžiasi, o žinant apytikslius aukščius, maršrutą sudėlioti daug lengviau:

• Lima – prie pat Ramiojo vandenyno, jūros lygyje.
• Šventasis slėnis (Urubamba, Oljantaitambas) – maždaug 2 800–2 900 metrų.
• Maču Pikču – apie 2 400 metrų, žemiau už Kuską.
• Kuskas – maždaug 3 400 metrų.
• Titikakos ežeras ir Punas – daugiau nei 3 800 metrų.
• Salkantajaus žygio perėja – daugiau nei 4 500 metrų.

Pradėkite slėnyje, ne Kuske

Iš šio sąrašo išplaukia vienas iš naudingiausių Peru planavimo principų. Nors skrendama į Kuską, daugelis maršrutų iš oro uosto iškart leidžiasi į Šventąjį slėnį, kuris yra keliais šimtais metrų žemiau. Pirmosios dvi ar trys naktys ten – švelnesnis prisitaikymas, šiltesnės dienos ir ramus ritmas: Pisako turgus ir terasos, apskritos Moray terasos, Marų druskos baseinai, iškalti kalno šlaite, Oljantaitambo gatvės, kuriose inkų laikų vandens kanalai tebeteka iki šiol.

Iš slėnio patogu keliauti ir į Maču Pikču – traukiniai į Aguas Calientes miestelį po citadele išvyksta būtent iš Oljantaitambo. Taip Maču Pikču patenka į pirmąją kelionės pusę, o į Kuską grįžtate jau prisitaikę. Tada senasis inkų sostinės miestas – San Blaso gatvelės, kiemai su balkonais, Koricanča ir turgūs – atsiveria kur kas maloniau nei pirmą kelionės vakarą, kai kiekvieni laiptai atrodo dvigubai statesni.

Tai nereiškia, kad aukščio poveikio išvengsite visiškai. Tačiau lengvos pirmosios dienos, lėtas vaikščiojimas, pakankamai vandens ir poilsio paprastai leidžia organizmui prisitaikyti be skubėjimo. Kaip aukštis paveiks būtent jus, iš anksto nuspėti sunku – net ir labai sportiškus žmones.

Trys keliai į Maču Pikču

Traukinys. Paprasčiausias ir daugeliui tinkamiausias kelias: apie pusantros valandos palei Urubambos upę, pro langus stebint, kaip slėnis siaurėja, o sausi šlaitai virsta debesų mišku. Iš Aguas Calientes autobusas užveža iki citadelės. Verta apsvarstyti nakvynę apačioje – tada galima ramiai grįžti antrą kartą arba užkopti į vieną iš aplinkinių kalnų, jei tam yra bilietų.

Klasikinis inkų takas. Keturių dienų žygis per kalnų perėjas, debesų miškus ir inkų laikų gyvenviečių liekanas, paskutinį rytą baigiantis prie Saulės vartų. Leidimų skaičius ribotas, populiariausios datos dažnai išperkamos labai anksti, o vasario mėnesį takas paprastai uždaromas priežiūrai. Tai kelias tiems, kurie nori ateiti pėsčiomis ir yra pasiruošę kelioms ilgoms dienoms kalnuose.

Salkantajus. Dažniausiai penkių dienų žygis aplink snieguotą Salkantajaus viršūnę – aukštesnis, laukinesnis ir fiziškai sunkesnis už inkų taką, su perėja, iškylančia virš 4 500 metrų. Leidimų čia paprastai nereikia taip anksti, o kraštovaizdis – nuo ledynų iki atogrąžų miško – keičiasi kasdien. Jam reikia ypač gero prisitaikymo prie aukščio.

Peru kelionė laimima pirmosiomis dienomis – lėtai ir žemiau.

Bilietai, laikas ir minios

Įėjimas į Maču Pikču šiandien suskirstytas pagal laiką ir maršrutus citadelės viduje, o lankytojų skaičius ribojamas. Praktiškai tai reiškia, kad bilietus, ypač sausuoju sezonu, verta pasirūpinti gerokai iš anksto ir kad pats apsilankymas vyksta pagal nustatytą maršrutą, o ne laisvai klaidžiojant. Taisyklės pastaraisiais metais keitėsi ne kartą, todėl konkrečius variantus visada tikriname planuodami.

Rytas ar popietė? Ankstyvas rytas dažnai būna rūkuotas ir labai atmosferiškas, tačiau vaizdas gali atsiverti tik vėliau. Popietė kartais ramesnė. Jei yra galimybė, du apsilankymai skirtingu paros metu yra geriausias atsakas į nenuspėjamus orus.

Metų laikai

Andų regione sausasis sezonas paprastai trunka maždaug nuo gegužės iki rugsėjo: dienos saulėtos, naktys šaltos, o keliautojų daugiausia. Tai sutampa su Lietuvos vasara ir mokinių atostogomis, todėl šeimoms tai natūralus laikas, bet ir tas, kuriam bilietus ir leidimus reikia planuoti anksčiausiai. Lietingiausi mėnesiai dažniausiai būna gruodis–kovas: kalnai žaliausi, turistų mažiau, bet takai slidesni, o debesys dažniau uždengia vaizdus. Balandis ir spalis–lapkritis neretai būna geras kompromisas. Orai kasmet skiriasi.

Kiek laiko ir kaip jį sudėlioti

Iš Lietuvos į Limą skrendama per Europos oro uostų centrus, ir kelionė į vieną pusę dažnai užtrunka beveik parą. Todėl pirmoji naktis Limoje, prieš rytinį skrydį į Kuską, daugeliui yra ne prarastas laikas, o būtinas atokvėpis. Kaip orientyrą siūlome maždaug tokį ritmą dvylikos dienų kelionei su traukiniu:

• 1–2 dienos: atvykimas ir poilsis Limoje, pirmoji pažintis su jos virtuve.
• 3–5 dienos: skrydis į Kuską ir tiesiai į Šventąjį slėnį; lengvos dienos tarp terasų, turgų ir kaimų.
• 6–7 dienos: traukinys į Aguas Calientes, naktis apačioje ir Maču Pikču, geriausia – du kartus.
• 8–10 dienos: Kuskas neskubant, jau prisitaikius prie aukščio.
• 11–12 dienos: grįžimas į Limą arba tęsinys – Titikakos ežeras ar Amazonė.

Su inkų taku ar Salkantajumi pridėkite dar kelias dienas – po žygio kūnui reikia poilsio, o prieš jį – dar geresnio prisitaikymo. Titikaka, esanti dar aukščiau, logiškai eina po Kusko, o ne prieš jį. Amazonė – pavyzdžiui, Tambopatos regionas – yra žemai ir šilta, todėl ji gali tapti maloniu atokvėpiu kelionės pradžioje ar pabaigoje, ypač keliaujant su vaikais. Tie, kurie Peru jau matė arba ieško ramesnio kampelio, gali atsukti žvilgsnį į šiaurę: Kuelapo tvirtovę debesų miškuose ir ikiinkiškas civilizacijas dykumos pakrantėje.

Svarbiausia – nesutalpinti per daug. Pietų Peru atstumai nėra dideli, tačiau aukštis, kalnų keliai ir ankstyvi traukiniai kasdien reikalauja daugiau energijos, nei atrodo iš maršruto. Papasakokite, kaip įsivaizduojate savo kelią į Maču Pikču – traukiniu, pėsčiomis ar su vaikais, – ir kartu rasime jums tinkantį tempą.