Indonezija ne tik Balis: kur keliauti toliau

Java: šventyklos, amatai ir ugnikalniai

Java – tankiausiai gyvenama sala, ir iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti triukšminga. Tačiau Jogjakarta yra vienas maloniausių Indonezijos miestų: sultono rūmai, batikos dirbtuvės, gamelano muzika ir gatvės virtuvė. Netoliese – Borobuduras, didžiausia budistų šventykla pasaulyje, kurią geriausia pamatyti auštant, kai slėnį dengia rūkas, ir induistinis Prambananas.

Rytų Javoje laukia ugnikalniai: saulėtekis virš Bromo kalderos ir Tengerio smėlio jūros, o toliau – Idženo krateris su turkio spalvos ežeru. Tai ankstyvi rytai ir nemažai valandų kelyje, todėl Java labiausiai tinka tiems, kuriems kultūra ir kraštovaizdis svarbesni už ramybę. Iš Rytų Javos į Balį – ranka paduoti, todėl tai natūrali kelionės pradžia.

Lombokas ir Gili salos: kaimynai už sąsiaurio

Lombokas – vos už sąsiaurio nuo Balio, bet nuotaika kita: daugiausia musulmoniška sala su minaretais tarp ryžių laukų, Rindžanio ugnikalniu, iškilusiu virš debesų, ir laukine pietų pakrante, kur įlankos vis dar tuščios. Rindžanio žygis – rimtas kelių dienų iššūkis geros formos keliautojams, o tiems, kurie nori ramiau, užtenka pasivaikščiojimų prie krioklių šiaurinėse papėdėse.

Mažosios Gili salos į šiaurės vakarus nuo Lomboko – be automobilių: čia važinėjama dviračiais ir arklių traukiamais vežimaičiais, o jūros vėžliai dažnai plaukioja visai netoli kranto. Gili Trawangan garsėja vakarais, Gili Meno ir Gili Air – ramesni. Tai lengviausias žingsnis už Balio ribų ir geras pasirinkimas pirmai kelionei ar šeimoms.

Floresas ir Komodas: laivas, varanai, kalnų kaimai

Iš Labuan Badžo, trumpu skrydžiu nuo Balio, prasideda Komodo nacionalinis parkas: rudos kalvos, virš jų – kelių valandų žygiai į apžvalgos taškus, o žemiau – rifai, kur srovės atneša žuvų sanklodas. Daugiausia čia keliaujama tradiciniu medinių burlaivių tipu pinisi, kuriame ir nakvojama. Viena ar dvi naktys laive – vienas geriausių būdų pajusti salyno mastą.

Daug kas Floresą mato tik kaip Komodo vartus, ir veltui. Salos gilumoje – Kelimutu ugnikalnio krateriniai ežerai, kurių spalvos laikui bėgant keičiasi, ryžių laukai ir kalnų kaimai, tokie kaip Wae Rebo su kūgio formos namais, iki kurių tenka eiti pėsčiomis. Kelias per Floresą ilgas ir vingiuotas, todėl ši kelionė tinka neskubantiems.

Sumba: sala, kuri gyvena savo laiku

Sumba, esanti į pietus nuo Floreso, iš visų čia minimų salų yra arčiausiai to, ko daugelis ieškodavo Balyje prieš kelis dešimtmečius. Kaimai su aukštais šiaudiniais stogais, akmeniniai megalitiniai kapai, ikato audėjos ir ilgi, dažnai tušti paplūdimiai, kuriuose vakarais jojama žirgais. Sumbos tradicinis tikėjimas marapu tebėra gyvas, ir kai kurios apeigos vyksta pagal savo kalendorių.

Turizmo infrastruktūra čia kukli – kelios išskirtinės nakvynės vietos ir paprasti svečių namai, – todėl Sumba geriausiai tinka poroms ir keliautojams, ieškantiems tylos ir erdvės, o ne pramogų. Tai puiki kelionės pabaiga, ypač po aktyvesnės dalies Javoje ar Florese.

Sulavesis: Torajos aukštumos

Tana Toraja Sulavesio kalnuose – viena savičiausių Indonezijos kultūrų. Tongkonanų namai su laivo pavidalo stogais, ryžių terasos ir kaimai, kur mirtis ir atminimas yra kasdienio gyvenimo dalis: laidotuvių ceremonijos čia gali trukti kelias dienas ir telkti visą bendruomenę. Svečiai kartais dalyvauja jose kartu su vietiniu gidu – tai vertinga, bet reikalauja jautrumo ir pagarbos.

Iki Torajos nuo Makasaro – ilga kelionė automobiliu per kalnus, todėl čia verta likti bent tris naktis. Tai kryptis smalsiems, jau keliavusiems po Aziją ir norintiems suprasti, ne tik pamatyti.

Radža Ampatas ir Banda salos: tolimieji rytai

Toliausiai į rytus, Indonezijos Papuos regione, plyti Radža Ampatas: šimtai džiunglėmis apaugusių kalkakmenio salų ir rifai, laikomi vienais įvairiausių pasaulyje. Čia keliaujama ne dėl paplūdimių, o dėl vandens – snorkeliavimo, nardymo ir gyvenimo laivo ar nedidelių salų namelių ritmu. Kelionė ilga, su keliais vidaus skrydžiais ir laivu, todėl tam verta skirti ne mažiau nei savaitę.

Netoli nuo jo, Molukų salose, – mažosios Banda salos, kadaise vienintelė muskato riešutų kilmės vieta pasaulyje, dėl kurios varžėsi Europos imperijos. Šiandien tai ramios salelės su kolonijinių laikų fortais, muskato giraitėmis ir Gunung Api ugnikalniu, kylančiu tiesiai iš jūros. Banda ir Radža Ampatas kartu – kelionė keliautojams, kurie jau matė daug ir ieško tikro atstumo nuo įprastų maršrutų.

Kaip visa tai sujungti

Didžiausia klaida Indonezijoje – bandyti aprėpti per daug salų. Kiekvienas persikėlimas reiškia pervažiavimą į oro uostą, skrydį, dažnai persėdimą ir dar vieną pervažiavimą, todėl dviem ar trims regionams reikia dviejų–trijų savaičių. Kelios formos, kurios, mūsų manymu, veikia geriausiai:

• Kultūra ir kraštovaizdis: Jogjakarta, Rytų Javos ugnikalniai, Balio kalnai ir pabaiga prie jūros.
• Laivas ir tyla: Balis, kelios naktys pinisi laive tarp Komodo salų, Floreso kalnai, o tada Sumba.
• Pirmą kartą Azijoje ieškantiems gilumo: Java ir Tana Toraja, su keliomis ramiomis dienomis Balyje.
• Jau daug keliavusiems: Radža Ampatas ir Banda salos, be Balio arba tik su trumpa stotele jame.

Indonezijoje kiekviena papildoma sala kainuoja dieną kelyje – rinkitės tas, dėl kurių tą dieną verta paaukoti.

Nuotoliai dideli, bet atlygis – šalis, kurią pažinti galima vis iš naujo: grįžus antrą ar trečią kartą, ji vis dar bus kitokia. Papasakokite, kas jus traukia – šventyklos, ugnikalniai, jūra po laivo dugnu ar tylus paplūdimys, – ir kiek laiko turite. Kartu parinksime salas, kurios verčiausios būtent jūsų kelionės.